Autorė: Dominyka Bodrije
Redaktorė: Izabelė Kačinskaitė
Už mus gudresnė pasąmonė, kurioje slepiasi ir visa ateities informacija
Pasąmonė – II dalis
„Ego nėra šeimininkas savo paties namuose.‘‘ – S.Froidas
Kaip jau turbūt supratote iš pirmojo šios serijos straipsnio, tikrasis mūsų psichikos valdytojas – nežinoma ir nepažįstama galia, kylanti ne iš ego, o iš pasąmonės. Būtent tai Froidas savo garsiuoju posakiu ir turėjo omenyje. Juk jeigu mūsų sąmoningasis „aš“ būtų šeimininkas ir visko valdytojas, tokie fenomenai kaip, pavyzdžiui, sapnai būtų ne tik, kad lengvai suprantami, bet ir sąmoningai sukuriami. Šioje dalyje skaitysite apie pasąmonės vaidmenį kasdieniame gyvenime, taip pat trumpai sužinosite apie kai kuriuos pasąmonės bruožus ir funkcijas. Tai yra antra serijos apie pasąmonę dalis. Prieš skaitant šį straipsnį rekomenduojame perskaityti pirmąją dalį.
Anot Froido ir kitų gelmių psichologijos atstovų, pasąmonė yra tokia galinga, kad galima teigti, jog ji – pagrindinis žmogaus elgesio šaltinis.
Ką bendro turi mūsų įsivaizdavimas apie pasąmonę su tuo, kaip ji iš tikrųjų veikia?
„Jeigu mes turime kažkokią viziją, kaip pasąmonė mąsto, tai tėra mūsų pačių mąstymo būdo perkėlimas ant pasąmonės koncepcijos.“
Kai galvojame apie pasąmonę, nesunku susidaryti įspūdį, kad yra aiški riba, skirianti pasąmonę nuo sąmoningojo „aš“. Realybėje tokios atskirties nėra – sąmonės ir pasąmonės jungtis yra lanksti, pastoviai judanti ir kintanti.
Taip pat pasąmonė „nemąsto“ taip, kaip mes įsivaizduojame „mąstymą“, – jeigu mes turime kažkokią viziją, kaip pasąmonė mąsto, tai tėra mūsų pačių mąstymo būdo perkėlimas ant pasąmonės koncepcijos. Tai neturi nieko bendro su pačia pasąmone – greičiau tai daugiau pasako apie mūsų ego.
Kas slepiasi pasąmonėje?
Kaip galbūt jau esame girdėję, pasąmonėje slypi visos nuslopintos, neretai – trauminės patirtys, mintys, visuomenėje nepriimtini troškimai. Svarbu suprasti, kad nors ir viskas, kas yra nuslopinta, – pasąmoninga, ne viskas, kas yra pasąmoninga, yra nuslopinta. Kitaip tariant, pasąmonė nesusidaro tik iš nuslopinto turinio – joje slepiasi visa psichinė medžiaga, kuri yra už sąmonės pasiekiamumo ribų, įskaitant ir tokius mechanizmus kaip pojūčių suvokimo mechanizmas.
Jungas pasąmonę apibūdina kaip mistinę, dinamišką, instinktyvią, kūrybišką, teleologinę ir pilną potencialo. Juk joje taip pat slepiasi visa ateities informacija – turinys, kuris dar nėra pasiekęs sąmonės. Pasąmonę galima matyti kaip begalinį kūrybinį potencialą.
Kokios yra pasąmonės funkcijos mūsų psichikoje?
Pasąmonė turi ne vieną funkciją – ji mums „saugo“ informaciją, turi kūrybinę/gydančią funkciją. Taip pat ji nuolat siekia balanso mūsų psichikoje. Analitinėje psichologijoje pati svarbiausia ir pagrindinė pasąmonės funkcija yra prisidėti prie individuacijos proceso („natūralus psichinės raidos procesas“).
Prisiminimai ir informacijos laikymas
Pasąmonė informaciją laiko visiškai kitaip negu sąmonė – tai, ką žinome dabar (laikome savo sąmonėje), yra pranykstantis dalykas, ir mes to nežinosime amžinai. Tačiau pasąmonėje informacija išlieka. Pavyzdžiui, kai mes ką nors mokomės, siekiame paversti informaciją į pasąmoningą turinį, tam, kad bet kada mums tos informacijos prireikus, galėtume ja pasinaudoti. Tai reiškia, kad pasąmonėje laikoma informacija yra grindžiama tik asociacijomis (t. y., tampa visiškai automatiška).
„Kai mes ką nors mokomės, siekiame paversti informaciją į pasąmoningą turinį, tam, kad bet kada mums tos informacijos prireikus, galėtume ja pasinaudoti.“
„Galima sakyti, kad kiekvienas įgūdis tampa tikru menu, kai jis būna vykdomas pasąmoningai.“
Tas pats galioja ir įgūdžių įvaldymui – mūsų ekspertiškumas tam tikroje veikloje yra labiau pasąmoningas, nei sąmoningas. Ekspertizė reiškia tų procesų automatizavimą, kurie anksčiau reikalavo sąmoningo dėmesio. Galima sakyti, kad kiekvienas įgūdis tampa tikru menu, kai jis būna vykdomas pasąmoningai. Maiklas Džeksonas viename interviu sakė, kad „galvojimas – pati didžiausia klaida, kurią gali padaryti menininkas. Reikia pajusti.“
Šiame atlikėjo pasidalinime galime įžvelgti kertinį vaidmenį, kurį atlieka pasąmonė atlikėjo karjeroje ir kūrybiniame procese.
Balansas
Mes galime klaidingai įsivaizduoti, kad sąmonė ir pasąmonė yra arba opoziciniame (prieštarauja viena kitai), arba paraleliame (atspindi viena kitą) santykyje. Tačiau nė vienas iš šių nėra tiesa – sąmonė ir pasąmonė yra kompensuojančiame santykyje.
Tai reiškia, jog jos papildo viena kitą tam, kad susiformuotų viena visuma. Kadangi tikslas yra viena visuma, kuri turi būti palaikoma psichikos, tai turi labai svarbų savireguliacijos bruožą. Jokia psichinė vertė negali tiesiog dingti – ji visuomet pakeičiama kita, tokio paties intensyvumo verte. Bet koks žingsnis į priekį įmanomas tik esant priešingybių įtampai. Tad vienpusiai sąmonės veiksmai yra nuolat kompensuojami pasąmonėje.
„Jokia psichinė vertė negali tiesiog dingti – ji visuomet pakeičiama kita, tokio paties intensyvumo verte.“
Viename iš savo veikalų Jungas aprašo klinikinį pavyzdį, kaip pasąmonė kompensuoja sąmonės vienpusiškumą. Vienas ganėtinai arogantiškas pacientas turėjo psichologinių sunkumų, o viena iš to priežasčių buvo įtampos pilnas santykis su broliu. Brolis jį dažnai erzindavo, nors pacientas tam konkrečios priežasties negalėjo įvardinti. Paciento sapnuose jo brolis dažnai pasirodydavo kaip Napoleonas, Julijus Cezaris ir panašios asmenybės. Paciento pasąmonė taip bandė kompensuoti jo nerealistišką savęs išaukštinimą ir brolio nužeminimą.
Kokia mums nauda iš pasąmonės pažinimo?
„Pasąmonė gali veikti tarsi unikalus gidas, o joje, kaip jau ankščiau minėjome, galima rasti begalę galimybių, paslėptų nuo sąmonės.“
Gelmių psichologijoje pasąmonės ženklai turi didelį svarumą, jie matomi kaip kelrodžiai ir vedliai. Pasąmonė gali veikti tarsi unikalus gidas, o joje, kaip jau ankščiau minėjome, galima rasti begalę galimybių, paslėptų nuo sąmonės. Individui pasąmonės ignoravimas gali baigtis įvairiais nevaldomais emociniais protrūkiais, psichologiniais sunkumais, sukelti fizinius simptomus ar netgi psichinius sutrikimus.
Kadangi pasąmonė nėra statiška, ji ne tik visuomet aktyvi, bet ir, galima sakyti, – „užkrečiama“. Tai reiškia, kad visi vienu ar kitu būdu neša savo tėvų pasąmonę – tam tikrus automatizuotus įsitikinimus, kurie persikelia į veiksmus mums sąmoningai tame nedalyvaujant. Vaikas gali „užsikrėsti“ pasąmoningai nešama motinos kalte ar nerimu.
Įvairios reakcijos, veiksmai ar prognozės – mūsų spėjimai apie ateitį – tampa automatizuoti netgi tuo atveju, jeigu jie neveikia ar yra neteisingi. Vaikystėje, neturėdami reikiamų galimybių ar tinkamų įgūdžių, susidūrę su tam tikromis situacijomis buvome priversti pasąmoningai rinktis tai, kas būtent tuomet mums padėtų išgyventi. Laikui bėgant, šiems mechanizmams tapus automatizuotais mes likusį gyvenimą liekame jų valdomi to sąmoningai net nesuprasdami.
Praeities situacijos, iš kurių veiksmas automatizavosi, gali neturėti nieko bendro su dabarties realybe. Pavyzdžiui, vaikystės patirtys ir dabarties patirtys nebūtinai privalo būti tokios pačios, tačiau žmogus jas vis per naują perkuria dėl automatizavimo.
„Visi vienu ar kitu būdu neša savo tėvų pasąmonę – tam tikrus automatizuotus įsitikinimus, kurie persikelia į veiksmus mums sąmoningai tame nedalyvaujant. Vaikas gali „užsikrėsti“ pasąmoningai nešama motinos kalte ar nerimu.“
Pavojai
„Stiprios jėgos, slypinčios pasąmonėje, ne visada sutinkamos žmonių asmeniniame gyvenime. Dažniau jos būna išlaisvinamos, kai žmonės susiburia į mases.“
Pasąmonė taip pat gali būti pavojinga. Tačiau viskas nuolat remiasi į mūsų individualų požiūrį į pasąmone ir į tai, kaip mes bandome su ja užmegzti ryšį. Labai svarbu būti atsargiems ir pasistengti neturėti išankstinių nuostatų apie tai, kokia pasąmonė yra, ko ji iš mūsų nori, ar kodėl ji vienaip, ar kitaip mus priverčia elgtis. Taip pat svarbu turėti kantrybės ir supratingumo – galų gale, juk pasąmonė yra mūsų dalis, o su savimi konfliktuoti mes nenorime.
Kolektyvinis pasąmonės ignoravimas kelia riziką žmonijos bendrystei ir kultūrai (puikus to pavyzdys – nacizmo judėjimas). Viena to priežasčių yra tai, kad stiprios jėgos, slypinčios pasąmonėje, ne visada sutinkamos žmonių asmeniniame gyvenime. Dažniau jos išlaisvinamos, kai žmonės susiburia į mases. Susibūrimuose (nebūtina susiburti fiziškai – kalbama apie psichinį ryšį, įvairias bendruomenes ir panašiai) sumažėja žmogaus sąmoningumas. Tuomet žmonės tampa pavaldūs pasąmonės jėgoms. Tokiais atvejais pasąmonę tikrai galima vadinti pavojinga, nes žmogus pasąmoningai nusileidžia į žemesnį moralinį bei intelektualinį lygį. To išvengti galima tik kiekvienam individualiai dirbant su savimi – niekas neužmegs ryšio su pasąmonę už mus.
Tai buvo tik trumpas įvadas apie pasąmonę. Deja, joks kiekis teorijos niekada iš tikrųjų neparodys mums, kas yra pasąmonė. Taip pat teorija neužmegs ir ryšio su pasąmone. Ji gali būti kaip įrankis naudojama šalia įvairių praktikų su tikslu geriau pažinti tiek save, tiek visuomenę, kurioje gyvename. Galų gale, sąmonė gali būti patenkinta tik įgyjus patį didžiausią pasąmonės suvokimą.
susiję straipsniai
Nematoma mūsų dalis - pasąmonė: kodėl ji svarbesnė nei įsivaizduojame?
Pasąmonė – I dalis
Carus, C.G. (1989) ‘Psyche: On the Development of the Soul’, Dallas: Spring Publications
Freud, Sigmund. (1960) ‘The Ego And The Id’. W. W. Norton & Company, Inc. Print.
Freud, Sigmund. (2005) ‘The Unconscious’ London: Penguin., Print.
Jackson, M., Jean B. (2010) ‘Michael Jackson about Songwriting and Dancing to Billie Jean‘, [vaizdo įrašas]. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=ZkhOXXhSIhU
Jung, C.G. (1967) ‘General Remarks on the Therapeutic Approach to the Unconscious’, from ‘Two Essays on Analytical Psychology’, vol.7 of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Jung, C.G. (1967) ‘The Function of the Unconscious’, from ‘Two Essays on Analytical Psychology’, vol.7 of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Jung, C.G. (1967) ‘The Personal and the Collective Unconscious’, from ‘Two Essays on Analytical Psychology’, vol.7 of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Jung, C. G. (1970) ‘The Autonomy of the Unconscious’, from ‘Psychology and Religion: West and East’, vol. 11 of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Jung, C. G. (1971). “Instinct and the Unconscious” in J. Campbell (Ed), ‘The Portable Jung’. R. F. C. Hull (Trans). New York: Viking Press
Jung, C. G. (2001) “The Spiritual Problem of Modern Man” in ‘Modern Man in
Search of a Soul’ W. S. Dell and C. F. Baynes (Trans). London: Routledge.
Solms, M., Arnold, S. and Leuzinger-Bohleber, M. (2017) ‘The unconscious: A Bridge Between Psychoanalysis and Neuroscience’, New York : Routledge.