Autorė: Dominyka Bodrije
Redaktorė: Izabelė Kačinskaitė
Nematoma mūsų dalis - pasąmonė: kodėl ji svarbesnė nei įsivaizduojame?
Pasąmonė – I dalis
Nepaisant to, kad paskutinius du šimtmečius įvairios teorijos ir atradimai – pavyzdžiui, evoliucija – mums vis primena apie pasąmonės egzistenciją, šiuolaikinė psichologija yra paskendusi į sąmonę orientuotus modelius. Gyvename su įsitikinimu, kad sąmoningi procesai yra pirminiai. Ir net jei esame girdėję apie pasąmonės sąvoką, neretai esame linkę ją nuvertinti ir nustumti į antrą planą. Tačiau kaip yra iš tikrųjų? Ar šie mūsų įsitikinimai pagrįsti?
Tad prieš jūsų akis – įvadas į pasąmonę ir jos sąvoką. Norime jums papasakoti, kas yra pasąmonė, kokį vaidmenį ji atlieka ir kokio yra dydžio. Trumpai panagrinėsime ir pasąmonės sąvoką iš kitokių perspektyvų nei gelmių psichologija.
Kas yra pasąmonė?
Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje pasąmonė apibūdinama kaip „žmogaus sąmonės tiesiogiai nesuvokiamų psichikos procesų ir būsenų visuma“. Kitaip tariant, pasąmonė – nežinoma, svetima ir neapčiuopiama mūsų psichikos dalis. Tai dalis, daranti įtaką mūsų veiksmams, mintims ir įvairioms patirtims mums to nepastebint.
Pačios pasąmonės neįmanoma pažinti ar pamatyti, nes ją įprasminti galime tik per sąmonę. Tai reiškia, kad mes galime patirti tik įvairias pasąmonės manifestacijas, tokias kaip jausmai, vaizdiniai ar fiziologiniai reiškiniai. Tačiau tai nėra pati pasąmonė, greičiau – pasąmonės apraiškos, perfiltruotos per mūsų sąmoningąjį „aš“ – ego.
„Pasąmonė – nežinoma, svetima ir neapčiuopiama mūsų psichikos dalis. Tai dalis, daranti įtaką mūsų veiksmams, mintims ir įvairioms patirtims mums to nepastebint.“
„Labai lengva perkelti kažkokį mūsų įsivaizdavimą apie pasąmonę ir manyti, kad pasąmonė ir yra tai. Tačiau pasąmonė iš tiesų nėra tai, ką mes įsivaizduojame.“
Pati pasąmonė mums yra nesuvokiamai plati – tik labai maža jutiminių duomenų dalis, apdorojama pasąmonės, kuri, beje, sugeba apdoroti apie 11 milijonų bitų per sekundę, yra nukreipta į sąmonę. Pastaroji gali apdoroti tik apie 50 bitų per sekundę. Tad skirtumas – milžiniškas. Kadangi pasąmonė mūsų protui – nesuvokiamas nežinomasis, labai lengva perkelti kažkokį mūsų įsivaizdavimą apie pasąmonę ir manyti, kad pasąmonė ir yra tai. Tačiau pasąmonė iš tiesų nėra tai, ką mes įsivaizduojame.
Kur yra pasąmonė?
Įvairios sritys pasąmonę lokalizuoja ir apibūdina skirtingai. Pavyzdžiui, biogenetikai pasąmonę bando lokalizuoti genome, o neuromokslo atstovai tam tikrose smegenų dalyse. Galima pastebėti, kaip bandymai lokalizuoti pasąmonę ar ją apibūdinti priklauso nuo to, iš kurios perspektyvos pasąmonė yra tiriama.
Gelmių psichologijoje, ypač – analitinėje psichologijoje, pasąmonė matoma ne kaip pasislėpusi kažkur mūsų smegenyse ar pakaušyje. Pasąmonė matoma kaip prie laiko ar erdvės nepririštas fenomenas. Tai reiškia, kad pasąmonė sudaro kūną ir aplinką.
Toks požiūris leidžia pažvelgti į pasąmonę ir su ja dirbti būtent pasąmonės sąlygomis, „nepakuojant“ jos į mūsų riboto proto limitus. O tai yra labai svarbu tiek psichoterapinėje praktikoje, tiek savęs pažinimo ir tobulinimo atvejais. Tai nereiškia, kad biogenetikai ar neuromokslininkai klysta – integruoti modeliai, tokie kaip biopsichosocialinis modelis, jungia šiuos visus požiūrius į vieną – randama vis daugiau ir daugiau koreliacijų.
Tačiau galiausiai svarbu suprasti tai, kad tam, jog imtumėmės praktinių veiksmų, svarbu priimti pasąmonę kaip tiesiog mūsų protui nesuvokiamą fenomeną. Tai, jog mes negalime tiksliai apibrėžti, kur ji yra, – o galimai gal aiškaus atsakymo niekada ir nebus – nesumažina pasąmonės įtakos, reikšmingumo ar mūsų galimybių ją pažinti.
Pasąmonės rolė iš skirtingų perspektyvų
Pasąmonė neretai laikoma „kvaila“, ypač kognityvinės psichologijos srityje. Viena to priežasčių, galimai, yra tyrimai, kuriuose kognityvistai apibūdino ir bandė matuoti pasąmonę pagal tai, ar žmogaus pasąmonė geba užfiksuoti sąmoningai neužfiksuojamus dirgiklius. Tyrėjai padarė išvadą, kad pasąmonė sugeba tik atlikti įprastą ir pasikartojančią veiklą, ir kad ji negali suvokti be sąmonės pagalbos. Pasąmonė matuojama ir vertinama pagal tai, kaip ji gali geriau „mokytis“‘, kitais žodžiais – pasąmonė vertinama pagal struktūrizuotus kognityvinius standartus, kurie iš esmės su pačia pasąmone nieko bendro neturi. O tokie tyrimai tiesiog atspindi kognityvistų požiūrį, ne pačią pasąmonę.
Neurobiologijoje, priešingai negu šiuolaikinėje psichologijoje, sąmonė nematoma kaip vedantysis. Sudėtingi ir protingi modeliai, susidarę gamtoje, vadovaujami ne sąmoningų, o aklai prisitaikančių procesų, kurie vyksta natūralios atrankos būdu. Šie procesai yra pasąmoningi. Tiek gamtoje, tiek žmoguje (svarbu nepamiršti, kad žmogus yra gamtos dalis), šie procesai yra protingi ir gudrūs.
Gelmių psichologijoje pasąmonė taip pat matoma kaip žmogaus elgesio variklis. Priklausomai nuo gelmių psichologijos pakraipos, pasąmonei priskiriamos skirtingos savybės kaip, pavyzdžiui, seksualiniai ir dauginimosi instinktai arba kūrybos siekiai. Apie tai giliau padiskutuosime antrame šios serijos straipsnyje.
„Gelmių psichologijoje pasąmonė taip pat matoma kaip žmogaus elgesio variklis.“
Kol kas galime pradėti atkreipti dėmesį ir pagalvoti apie tai, kiek sąmoningai prisidedame prie gyvybiškai svarbių kūno procesų, tokių kaip kvėpavimas, širdies plakimas, virškinimas ir kita. Šie procesai vyksta už mūsų sąmonės ribų. Mat mūsų kūnas yra valdomas pasąmoningų procesų. Mes tiesiogiai nežinome, kas vyksta mūsų plaučiuose ar kasoje, nebent patiriame netiesioginius simptomus ar laikui bėgant išsivysto liga.
Jeigu mūsų kūne vienu metu vyksta n mums nežinomų ir nesuvokiamų procesų, kurių, beje, mes absoliučiai nekontroliuojame, galime tik įsivaizduoti kiek tokių pasąmoningų procesų vyksta mūsų psichikoje. Toks mūsų kasdienių patirčių persvarstymas ne tik padeda įvertinti pasąmonės svarbą, bet ir suteikia galimybę pažvelgti į ryšį tarp kūno ir pasąmonės.
Pasąmonės sąvoka mums leidžia pažvelgti į save ir aplinkinius iš šiek tiek kitokios perspektyvos nei mums įprasta. Tai nėra tik kažkoks papildomas teorinis intelektualizavimas – pasąmonės koncepto apmąstymas ir priėmimas mums atveria duris į gilų ir dar neatrastą mūsų psichikos pasaulį, su kuriuo galime susipažinti.
Antroje šios serijos dalyje giliau pažvelgsime į pasąmonės reikšmę ir vaidmenį mūsų kasdienybėje. Peržvelgsime pasąmonės „norus“ ir tam tikrus psichikos dėsnius.
susiję straipsniai
Už mus gudresnė pasąmonė, kurioje slepiasi ir visa ateities informacija
Pasąmonė – II dalis
Kas per „daiktas“ ta gelmių psichologija?
Psichologijos ABC
Bargh, J. and Morsella, E. (2008) ‘The Unconscious Mind’, Perspectives on Psychological Science, 3(1), pp.73-79.
Dylan Wiliam (2006) ‘The half‐second delay: what follows?’, Pedagogy, Culture & Society, 14:1, 71-81. Prieiga per internetą:
https://www.tandfonline.com/doi/pdf/10.1080/14681360500487470#:~:text=There%20is%20an%20increasing%20body,approximately%2050%20bits%20per%20second)
Kaylo J. (2003)‘The Phenomenological Body and Analytical Psychology’. Prieiga per internetą:
https://citeseerx.ist.psu.edu/viewdoc/download?doi=10.1.1.452.2907&rep=rep1&type=pdf
Rakover, S. (1994)‘Learning without awareness: What counts as an appropriate test of learning and of awareness’, Behavioral and Brain Sciences,, 17(3), pp.417-418.
Solms, M. (2017) ‘What is “the unconscious,” and where is it located in the brain? A neuropsychoanalytic perspective’. Annals of the New York Academy of Sciences,, 1406(1), pp.90-97. Prieiga per internetą:
https://www.psychoanalyse-basel.ch/documents/W%202017%20Solms%20Where%20is%20the%20ucs.pdf
Solms, M., Arnold, S. and Leuzinger-Bohleber, M. (2017) ‘The unconscious: A Bridge Between Psychoanalysis and Neuroscience’, New York : Routledge.
Solms, M. (2021) ‘The Role of the Unconscious’, University of Cape Town, [vaizdo įrašas] Prieiga per internetą:
https://www.youtube.com/watch?v=oCVOeaAuA3c
Von Franz, M.L. (1998) ‘On Dreams and Death: a Jungian Interpretation’, Chicago, Ill. : Open Court.
Woodman, M. (2009) ‘Addiction to perfection’. Brantford, Ont.: W. Ross MacDonald School Resource Services Library.
Zwart, H. (2013) ‘The Genome as the Biological Unconscious – And the Unconscious as the Psychic ‘Genome’: A Psychoanalytical Rereading of Molecular Genetics’, Cosmos and History: The Journal of Natural and Social Philosophy, vol. 9, no. 2, 2013, Prieiga per internetą:
https://ssrn.com/abstract=2373121