Autorė: Dominyka Bodrije
Redaktorė: Izabelė Kačinskaitė
LGBT+ asmenų psichoterapija: kur psichologai galėtų pasitempti?
LGBT+ ir psichoterapija
LGBT+ asmenys dažnai naudojasi psichikos sveikatos paslaugomis. Psichologų, psichoterapeutų ir psichiatrų duris jie varsto nuo 2 iki 4 kartų dažniau nei heteroseksualai. Deja, yra didelis skirtumas tarp LGBT+ asmenų, kurie naudojasi psichologinės pagalbos paslaugomis, skaičiaus ir išleistos literatūros bei mokslinių tyrimų LGBT+ psichoterapijos klausimais. Dėl to specialistams reikalingos žinios apie tai, kaip dirbti su šia žmonių grupe, dažnai jų tiesiog nepasiekia, o nukentėję ir vėl lieka LGBT+ asmenys. Apie tai, kuo gali būti unikalūs LGBT+ asmenų poreikiai psichoterapijoje ir kur psichologai galėtų pasitempti, kalbėsime šiame straipsnyje.
Kuo skiriasi LGBT+ asmenų psichoterapija?
„LGBT+ klientai į kabinetą atsineša papildomą dinamiką – statusą socialinėje grupėje, kurioje gyvena.“
LGBT+ asmenys į psichikos sveikatos specialistų kabinetus pasibeldžia su lygiai tokiomis pačiomis problemomis kaip ir heteroseksualai. Iš esmės jų psichoterapija nesiskiria, ypač kai kalbama apie giluminę psichoterapiją ir giliuosius psichikos sluoksnius. Tačiau LGBT+ klientai į kabinetą atsineša papildomą dinamiką – statusą socialinėje grupėje, kurioje gyvena. Neretai LGBT+ asmenys terapijoje iškelia tokias problemas kaip homofobija, heteroseksizmas ar baimė atsiskleisti. Aukšti psichikos sveikatos paslaugų naudojimo lygiai rodo, kad šioje srityje skubiai reikia struktūrinio LGBT+ problemų suvokimo ir tyrinėjimo.
Išankstinės nuostatos
Psichologijos srityje dirbantys žmonės susiduria su homofobija šiek tiek kitaip nei politiniai aktyvistai ar teisininkai, kurie sutinka diskriminaciją, išreiškiamą išoriniame pasaulyje. Klinikinėje aplinkoje dažniau susiduriama su diskriminacija ir išankstinėmis nuostatomis vidiniame pasaulyje. Dažniausiai jos yra pasislėpusios – pasąmoningos.
„Klinikinėje aplinkoje dažniau susiduriama su diskriminacija ir išankstinėmis nuostatomis vidiniame pasaulyje.“
Šias nuostatas turi ne tik LGBT+ asmenys (vidinė homofobija), bet ir specialistai – deja, kartais net patys psichoterapeutai savyje neatpažįsta heteroseksizmo. Tiek Lietuvoje, tiek tolerantiškesnėse valstybėse tarp specialistų pasitaiko šališkumo heteronormatyvumui. Tai yra sisteminė problema, liečianti tokius sluoksnius kaip edukacija, socialinis, politinis, psichologinis ir kitus. Dėl to reikia ir pačių specialistų sąmoningumo – svarbu suprasti, kad ir kokių gerų ketinimų jie turėtų, jie nėra atsparūs nuolatinei LGBT+ asmenų stigmatizacijai tiek klinikiniame kontekste, tiek visuomenėje apskritai.
Pozityvioji psichologija
Pozityviosios psichologijos atstovai siekia atkreipti psichikos sveikatos specialistų dėmesį į pozityviuosius LGBT+ patirčių aspektus. Anot jų, svarbu apie tai kalbėti su klientais ir pasistengti nesikoncentruoti išskirtinai tik į sunkumus. Klientams tai gali sukelti nuostabą – jie dažnai net nepagalvoja, kad jie, priespaudą patirianti grupė, iš to gali gauti pozityvių ir naudingų patirčių. Juk jie visą gyvenimą girdėjo tik negatyvius savo netradicinės orientacijos ar lyties tapatybės aspektus, kurie yra giliai prasiskverbę net į psichikos sveikatos klinikinius modelius.
„Svarbu, kad terapeutas parodytų patvirtinantį ir pozityvų požiūrį į LGBT+ problemas.“
Taip pat, tyrimai rodo, kad klinikinėje aplinkoje pacientui svarbu ir teikia naudą specialisto patvirtinimas, kad netradicinė orientacija ar lyties tapatybė yra visiškai natūralu ir normalu.
Kai kurie mokslininkai tvirtina, kad net jeigu kliento pagrindinės problemos yra nesusijusios su jo seksualine orientacija, vis tiek svarbu, kad terapeutas parodytų patvirtinantį ir pozityvų požiūrį į LGBT+ problemas.
Išsivadavimo psichologija
Išsivadavimo psichologijos (angl. liberation psychology) atstovai iškelia sociopolitinių veiksnių svarbą klinikiniame darbe su pacientais. Ilgą laiką psichoterapija ir įvairios psichologijos pakraipos koncentravosi į buvimą empiriniu mokslu ir profesionalumą bei politinį neutralumą – individas tokiu atveju dominuoja, nuo jo atskiriami sociopolitiniai veiksniai. Deja, toks požiūris ignoruoja tikrąją individo realybę, kuri yra neišvengiamai susaistyta su pasauliu, kuriame jis gyvena, ir jį veikiančiais sociopolitiniais veiksniais. Asmeninė dimensija negali būti atskiriama nuo sociopolitinės dimensijos – jos viena kitai daro per daug įtakos, kad būtų analizuojamos izoliuotai.
Šis požiūris nėra visiškai unikalus tik išsivadavimo psichologijos pakraipai (jį galima sutikti ir biopsichosocialiniame modelyje ar net analitinėje psichologijoje) tačiau būtent jos atstovai pabrėžia šio požiūrio prasmę darbe su LGBT+ asmenimis.
„Psichikos sveikatą svarbu matyti ne tik kaip individo vidinę problemą, bet ir istorinių socialinių santykių sisteminį pasireiškimą žmoguje.“
Kadangi asmeninės dimensijos supratimas didina sociopolitinės dimensijos suvokimą (ir atvirkščiai), darbas su LGBT+ klientais kelia ne tik individualiosios tapatybės ir psichologinio funkcionavimo klausimus, bet ir politinės jėgos ir socialinės priespaudos temas. Anot Elliott Mischler, išsivadavimo psichologijos tikslas yra koncentruotis ne į izoliuotą individą, o į tapatybės vystymosi problemas nužmoginančių ir susvetimėjusių socialinių santykių sistemoje. Tai reiškia, kad psichikos sveikatą svarbu matyti ne tik kaip individo vidinę problemą, bet ir istorinių socialinių santykių sisteminį pasireiškimą žmoguje.
Toks požiūris ypač padeda analizuojant vidinę homofobiją – matyti ją ne kaip kažkokią psichologinę ligą, kuria neva serga LGBT+ žmonės, o kaip istoriškai išlaikytos priespaudos išraišką.
Kai kurių mokslininkų teigimu, išskirtinai liberalus požiūris, teigiantis, kad „priimame visus nes seksualinė orientacija yra visiškai nesvarbu“ gali būti pavojingas. Taip yra dėl to, kad šis požiūris gali užglaistyti LGBT+ asmenų patiriamus specifinius sunkumus, susijusius būtent su sociopolitine sfera.
Pavyzdžiui, viename iš išsivadavimo psichologijos mokslinių straipsnių aprašomas klinikinis atvejis, kai vyras, jau kuris laikas lankęs psichoterapiją, sveiko nuo depresijos. Vienu metu jam stipriai pablogėjo, tačiau ilgą laiką nei pats vyras, nei psichoterapeutas niekaip negalėjo suprasti kodėl. Pacientas to priežastį suprato tik visiškai netyčiomis užklydęs į apklausą apie LGBT+ asmenų emocinę būseną, esant įstatymų pakeitimams ne LGBT+ naudai.
Pasirodo, kad socialiniai ir politiniai pokyčiai, kuriuose nusimato dar didesnė homofobija ir priespauda, stipriai paveikė paciento būseną. Šis atradimas, kas neigiamai paveikė jo būseną yra svarbus – vien žinojimas duoda palengvėjimo, sumažina stresą ir atveria galimybę tyrinėti su tuo susijusias baimes.
Kur psichikos sveikatos specialistai galėtų pasitempti?
APA 2011-aisiais išleido praktikos vadovą darbui su LGB klientais, kuris atnaujino jų senesnį, 2000-ųjų vadovą. Jame yra 21 punktas – kiekvienas pagrįstas moksline literatūra. Šio vadovo tikslas – informuoti psichologus ir psichoterapeutus apie LGB problemas – aprašomos gairės, kurių turėtų būti siekiama klinikinėje aplinkoje. Pabrėžiama, kad psichikos sveikatos specialistai turi suprasti, kad netradicinė seksualinė orientacija nėra psichikos sutrikimas, o jos keitimo veiksmingumas ar saugumas nėra įrodytas.
Punktuose taip minimi tokie dalykai kaip psichologų siekimas:
- Suprasti stigmas ir jų pasireiškimų LGB žmonių gyvenimuose.
- Suprasti unikalias biseksualų patirtis.
- Atskirti seksualinės orientacijos klausimus nuo lyties tapatybės klausimų.
- Atpažinti savo pačių požiūrius ir išmanymą apie LGB problemas. Esant reikalui – ieškoti pagalbos ir konsultacijų.
- Suprasti LGB šeimų patiriamus sunkumus.
- Suprasti religijos ir tikėjimo įtaką jų gyvenimams.
- Suprasti ŽIV ir AIDS įtaką LGB asmenų gyvenimuose ir bendruomenėse.
- Suprasti socioekonominio statuso įtaką LGB klientų gerovei.
- Suprasti darbo vietos problemas kurios egzistuoja LGB gyvenimuose.
- Nuolat siekti žinių apie tai, kokius sunkumus patiria LGB asmenys, taip pat stengtis edukuoti ir kitus.
Nors įvairūs moksliniai tyrimai vis daugiau dėmesio kreipia į LGBT+ problemas, praktikuojantys psichologai ir psichoterapeutai dažnai net nemokomi apie LGBT+ asmenims specifines problemas. Tai reiškia, kad specialistai nėra edukuoti net apie paprasčiausią ir bazinę informaciją apie LGBT+ klientus – šią informaciją jie turi susirasti patys. Būtent dėl to svarbu, kad praktikuojantys psichologai tam skirtų laiko ir dėmesio – pasidomėtų apie tai giliau, pareflektuotų apie savo požiūrį ir užlėptas išankstines nuostatas.
Anot APA, egzistuoja didelis diapazonas įgūdžių ir žinių, kurių gali prireikti dirbant su LGBT+ klientais. Psichologai raginami skirti laiko papildomai edukacijai, mokymams, patirtims, konsultacijoms, supervizijoms tokiose sferose kaip:
- multidimensiniai žmonių seksualinės orientacijos modeliai;
- psichikos sveikatos problemos susijusios būtent su LGBT+ individais;
- LGBT+ asmenų tapatybės vystymasis hetenormatyvioje visuomenėje, įskaitant kultūrinius ir etninius faktorius;
- stigmos ir diskriminacijos poveikis LGBT+ asmenims, jų šeimoms ir poroms;
- kelių tapatybių sankirta (pavyzdžiui, seksualinė orientacija, rasė ir etninė tapatybė, lytis, socialinė klasė ir negalia);
- netradicinės santykių formos;
- religijos ir tikėjimo problemos LGBT+ žmonėms;
- sveikatos ir gerovės klausimai;
- biseksualiems žmonėms unikalios problemos ir patvirtinanti bei palaikanti psichoterapija biseksualiems asmenims.
Taip pat psichologai raginami pasidomėti LGBT+ resursais (knygomis, internetiniais puslapiais, bendruomenėmis) tam, kad galėtų pagelbėti LGBT+ klientams, jeigu jiems trūksta edukacinių, psichikos sveikatos ar visuomeninių resursų.
susiję straipsniai
„MES TAVE VISIŠKAI PRIIMAME, BET…“
Tinklalaidė #3
PIRMAS ŽINGSNIS – NUSPRĘSTI KREIPTIS PAGALBOS
O kas toliau?
KAIP MAN „IŠLĮSTI IŠ SPINTOS?“
LGBT+ atsiskleidimas – II dalis
American Psychological Association (2011) ‘Practice Guidance for LGB Clients’. Prieiga per internetą: https://www.apa.org/pi/lgbt/resources/guidelines
Downey, J., Friedman, R. (2008) ‘Homosexuality: Psychotherapeutic Issues’, Journal of Lesbian and Gay Psychology, 24(4), 429–468. doi:10.1111/j.1752-0118.2008.00099.x
Hanley-Hackenbruck, P. (1988) ‘Psychotherapy and the „Coming Out” Process’, Journal of Gay & Lesbian Psychotherapy, 1(1), 21–40. doi:10.1300/J236v01n01_05
Israel, T., Gorcheva, R., Walther, W., Sulzner, J., Cohen, J. (2008). ‘Therapists’ Helpful and Unhelpful Situations with LGBT Clients: An exploratory study.’ Professional Psychology: Research and Practice, 39(3), 361–368. doi:10.1037/0735-7028.39.3.361
Lytle, M.; Vaughan, Michelle D.; Rodriguez, Eric M.; Shmerler, David L. (2014). ‘Working with LGBT individuals: Incorporating positive psychology into training and practice’ Psychology of Sexual Orientation and Gender Diversity, 1(4), 335–347. doi:10.1037/sgd0000064
Malley, M., Tasker, F. (2007) ‘ ”The Difference that Makes a Difference”: What Matters to Lesbians and Gay Men in Psychotherapy’, Journal of Gay & Lesbian Psychotherapy, 11(1-2), 93–109. doi:10.1300/J236v11n01_07
Murray M. (2015) ‘It Might Just Be the Right Thing to Do’, in News, Analysis, Opinion for the Psychoanalytic Community, Issue 17, pp. 3. Prieiga per internetą: http://tavistockrelationships.ac.uk/images/uploads/New_Associations_Sexualities.pdf
Russell, G., Bohan, J. (2007) ‘Liberating Psychotherapy: Liberation Psychology and Psychotherapy with LGBT Clients’, Psychotherapy and Clinical Practice , 11(3), 59–75. doi:10.1300/j236v11n03_04
Singh, A., Shelton, K. (2011) ‘A Content Analysis of LGBTQ Qualitative Research in Counseling: A Ten-Year Review’ , Journal of Counseling & Development,89(2), 217–226. doi:10.1002/j.1556-6678.2011.tb00080.x
Subhrajit C. (2014) ‘Problems Faced by LGBT People in the Mainstream Society: Some Recommendations‘, International Journal of Interdisciplinary and Multidisciplinary Studies (IJIMS),Vol 1, No.5, 317-331.