Autorė: Dominyka Bodrije
Redaktorė: Izabelė Kačinskaitė
Kaip vystosi seksualinės orientacijos tapatybė?
LGBT+ atsiskleidimas – I dalis
Atsiskleidimas yra vienas iš labiausiai ištirtų seksualinės orientacijos aspektų – sukurtas ne vienas modelis, apibūdinantis seksualinės tapatybės vystymosi etapus, kuriuos sudaro tam tikros patirtys ir suvokimai. Vienas iš pagrindinių momentų seksualinės tapatybės vystymesi yra būtent atsiskleidimas. Nors mokslininkų pastebėjimai gali suteikti šiek tiek krypties norint suprasti šį procesą, kiekvieno žmogaus atsiskleidimo procesas yra unikalus. Šiame straipsnyje atsakysime į klausimus: kaip vystosi seksualinė tapatybė? Kodėl atsiskleidimas svarbus LGBT+ asmenims? Su kokiais unikaliais sunkumais susiduria būtent biseksualūs asmenys?
Seksualinės orientacijos tapatybė ir seksualinė orientacija
„Nors nėra tikėtina, kad žmogaus seksualinė orientacija gali keistis, jo seksualinės orientacijos tapatybė (potyrių ir suvokimų rinkinio etiketė) keistis gali.“
Prieš pradedant svarbu nepamiršti, kad seksualinės orientacijos tapatybė nėra tas pats kas seksualinė orientacija. Europos lyčių lygybės institutas seksualinę tapatybę apibūdina kaip „tai, ką asmuo mano apie savo potraukį tos pačios ar kitos biologinės lyties asmenims, remiantis savo patirtimi, mintimis ir reakcijomis“. Nors nėra tikėtina, kad žmogaus seksualinė orientacija gali keistis, jo seksualinės orientacijos tapatybė (potyrių ir suvokimų rinkinio etiketė) keistis gali.
Kaip vystosi seksualinės orientacijos tapatybė?
Seksualinė orientacijos tapatybės vystymąsi bandoma apibūdinti naudojantis įvairiais modeliais. Jie dažniausiai nurodo tam tikrus įvykius, kurie pažymi perėjimą iš vieno etapo į kitą ir taip „užkuriant“ tapatybės vystymosi procesą. Kaip pavyzdį naudosime Richard Troiden (1988) modelį.
Anot jo, yra keturi ryškūs, vienas po kito einantys etapai.
- Ankstyvasis etapas pasireiškia jautrumu ir trauka tos pačios lyties atstovams. Į tai įeina pirmas arba pirmieji traukos atpažinimai, dažniausiai pasireiškiantys vaikystėje arba ankstyvoje paauglystėje.
- Tapatybės sumišimo ir pasimetimo etapas, kurio metu vyksta seksualinė eksperimentacija su tos pačios ir skirtingos lyties partneriais.
- Prielaidos etapas, pasižymintis pirmu suvokimu, kad žmogus yra homoseksualus arba biseksualus, dažniausiai vykstantis vėlyvoje paauglystėje arba ankstyvoje jaunystėje.
- Galutinis tapatybės vystymosi etapas, pasireiškiantis įsipareigojimu – individas jaučia vis gilesnį ir gilesnį ryšį su šia tapatybe, pradeda atsiskleisti kitiems. Dažniausiai pirmiau tai būna draugai, broliai, seserys, po to – tėvai. Dažniau žmonės pirmiau atskleidžia mamai, o tik vėliau – tėčiui.
Mokslininkai diskutuoja apie etapų einančių vienas po kito (kaip Troideno modelyje) universalumą – anot jų, tokie modeliai nėra pakankamai lankstūs ir neįtraukia didelės dalies kitų atvejų.
Moksliniai tyrimai iškelia kelis pagrindinius atvejų variantus, kurių Troideno modelis neapima. Pavyzdžiui, gali būti, kad visi etapai gali būti pilnai praeiti jau ankstyvoje paauglystėje. Taip pat nereti atvejai, kuriuose seksualiniai patyrimai nukeliami (atsiskleidžiama neturėjus jokios seksualinės patirties), arba nukeliamas atsiskleidimas (priimama savo orientacija, yra seksualinės patirties). Troideno modelyje taip pat neminimi atvejai, kai žmogus atsiskleidžia vėlesniame amžiuje. Pavyzdžiui, kai atsiskleidžiama vidutiniame amžiuje ir panašiai. Šios variacijos parodo, kad modeliai, pabrėžiantys etapų eiliškumą, nėra pakankamai tikslūs – jie yra linkę generalizuoti.
„Keičiantis visuomenės priėmimo lygiui, keičiasi ir etapai, susiję su tapatybės vystymusi.“
Dėl to kiti mokslininkai, dirbantys su gyvenimo eigos perspektyva, mini kelis svarbius dalykus: pavyzdžiui, jungia ankstesnį arba vėlyvesnį atsiskleidimą ir savo seksualinės orientacijos tapatybės suvokimą su kultūriniais, socialiniais aspektais. Anot jų, svarbu nepamiršti, kad keičiantis visuomenės priėmimo lygiui, keičiasi ir etapai, susiję su tapatybės vystymusi, taip pat ir atsiskleidimo procesais.
Negana to, kai kurie naujesni moksliniai tyrimai rodo, kad netradicinės orientacijos tapatybės suvokimas labai dažnai nutinka prieš patiriant bet kokius seksualinius patyrimus ar eksperimentuojant. Šį aspektą pabrėžiantis modelis vadinamas „orientuotu į tapatybę“, o tuo tarpu pirmasis modelis (Troideno) vadinamas „orientuotu į seksą“. Orientuotas į seksą modelis asocijuojamas su vidine homofobija ir rizikingesnėmis seksualinėmis patirtimis. Tuo tarpu į tapatybę orientuotas modelis dažniau pastebimas tarp jaunesnės kartos žmonių. Šie skirtumai interpretuojami kaip istorinių ir socialinių pasikeitimų pasekmė.
Kaip galima pastebėti, nors modeliai ir padeda susikurti bendrą suvokimą apie tai, kokie gali būti seksualinės orientacijos tapatybės vystymosi etapai, jie linkę generalizuoti. Vienas svarbiausių dalykų, ką galime pasiimti iš minėtų modelių yra tai, kad kiekvienas etapas, nesvarbu, kokia seka jie eitų, yra ypatingai svarbus besivystančiai asmenybei. Atsiskleidimas – vienas iš jų.
Kas yra „išlindimas iš spintos‘‘?
„Atsiskleidimas yra sudėtingas procesas, kurio esmė – homoseksualių minčių ir jausmų įsisąmoninimas psichologiniame lygmenyje.“
Anot Cohen ir Stein (1986), atsiskleidimas yra sudėtingas procesas, kurio esmė – homoseksualių minčių ir jausmų įsisąmoninimas psichologiniame lygmenyje, kuris kai kuriems žmonėms baigiasi viešu jų netradicinės orientacijos priėmimu. Šiais laikais atsiskleidimas, arba kitais žodžiais, „išlindimas iš spintos“ dažniau nurodo pasisakymą kitiems apie savo netradicinę seksualinę orientaciją arba lyties tapatybę. Tai yra ilgas ir dažniausiai nelengvas procesas – nors ilgainiui pokyčiai būna pozityvūs, jo eiga gali sukelti nemažai sunkumų ir streso.
Kam to reikia?
Žmonės atsiskleidžia, nes tai sustiprina jų santykius su artimaisiais – jiems nebereikia apsimetinėti ir slėpti didelės savo asmenybės ir gyvenimo dalies. Tuo pačiu kiekvieno žmogaus atsiskleidimas prisideda prie išankstinių nuostatų ir stereotipų, kurie verčia kitus žmones likti užsisklendusius, laužymo.
Mokslininkai pastebi, kad atsiskleidimas teigiamai prisideda prie žmogaus gyvenimo kokybės ir psichikos sveikatos. Tuo tarpu LGBT+ nariai, kurie yra priversti gyventi savo LGBT+ tapatybę laikydami paslaptyje, dažniau skundžiasi psichikos ir fizinės sveikatos sutrikimais negu, kad atsiskleidę asmenys.
„Atsiskleidimas teigiamai prisideda prie žmogaus gyvenimo kokybės ir psichikos sveikatos.“
Statistiškai jaunimas, kuris gyvena atsiskleidęs tik kai kuriems žmonėms savo aplinkoje, rodė mažesnius akademinius pasiekimus ir patyrė daugiau užgauliojimo nei tie, kurie buvo atsiskleidę visiems arba niekam išvis. To priežastis yra blaškymasis per dvi tapatybes – toks gyvenimo būdas reikalauja daug emocinių ir psichologinių išteklių. Gyvenimas niekam neatsiskleidus taip pat sukelia psichologinių sunkumų – tokiu atveju vyksta vienos iš savo dalių aktyvus slėpimas.
Moksliniai tyrimai patvirtina hipotezę, kad aukštesni lygiai įvidintų išankstinių nuostatų apie netradicinę orientaciją (vidinė homofobija) yra susiję su mažesniais atsiskleidimo skaičiais. Atsiskleidimas taip pat priklauso ir nuo asmens charakterio savybių – kuo žmogus kasdieniame gyvenime yra labiau linkęs dalintis apie save, tuo didesnė tikimybė, kad jis galbūt greičiau ir lengviau atsiskleis apie savo seksualinę orientaciją.
Kada reiktų kreiptis pagalbos?
Nemaža LGBT+ asmenų dalis gali su atsiskleidimo procesu susitvarkyti patys, tačiau tai nebūtina – psichologo ar psichoterapeuto pagalba gali stipriai pagelbėti šiame procese. Tačiau yra keli atvejai, kuriais ypač rekomenduojama kreiptis pagalbos atsiskleidimo proceso metu:
- Griežta, baudžianti ir kritikos pilna šeimos aplinka, ypač jeigu labai didelę dalį šeimoje užima fundamentalūs religiniai tikėjimai.
- Neigiamos vaikystės ar paauglystės patirtys, susijusios su „nukrypimu“ nuo tikėtino lyties rolės elgesio.
- Turint specifinių homofobijos patirčių (ypač šeimoje) arba tiesiogiai patyrus homofobiją.
- Turint psichologinių sunkumų, prisidedančių prie neigiamo savęs matymo.
- Kada nors patyrus seksualinę prievartą.
Biseksualumas
„Biseksualūs žmonės atsiskleidžia rečiau negu homoseksualūs asmenys.“
Vienas iš mokslinių tyrimų parodė įdomią tendenciją – biseksualūs žmonės atsiskleidžia rečiau negu homoseksualūs asmenys.
Šis fenomenas galimai gali būti paaiškinamas tuo, kad biseksualai iš esmės dažnai nesijaučia LGBT+ bendruomenės dalimi – tai minima ir kituose moksliniuose straipsniuose. Panašu, kad šis nepritapimas tampa dar vienu papildomu stresą keliančiu faktoriumi biseksualams, norintiems atsiskleisti.
Biseksualų padėtis yra unikali tuo, kad jie nėra „pakankamai heteroseksualūs“ vienai bendruomenei ir nėra pakankamai „homoseksualūs“ kitai bendruomenei (dviguba stigma). Negana to, dažnai tiek heteroseksualai, tiek LGBT+ bendruomenės nariai biseksualumo nepriima rimtai ir vadina tai „faze“. Toks elgesys nuvertina ir dar labiau izoliuoja biseksualius žmones. Mokslininkai samprotauja, kad yra nemažai biseksualų, kurie renkasi neatsiskleisti vien dėl to, kad išvengtų šios diskriminacijos, kuri ateina su dviguba stigma.
„Biseksualų padėtis yra unikali tuo, kad jie nėra „pakankamai heteroseksualūs“ vienai bendruomenei ir nėra pakankamai „homoseksualūs“ kitai bendruomenei (dviguba stigma).“
Taip pat svarbu paminėti tai, kad kuo jaunesnis asmuo suvokia savo netradicinę seksualinę arba lyties tapatybę, tuo mažiau vidinių ir išorinių resursų jis turi. Todėl jauniems žmonėms, kurie planuoja atsiskleisti, procesu metu ir po jo ypač reikalingas artimųjų ir aplinkinių palaikymas. Būtent apie tai ir kalbėsime ateinančiame straipsnyje – pasidalinsime įžvalgomis apie tai, kas gali padėti atsiskleisti, kokios gali būti rizikos ir naudos.
susiję straipsniai
LGBT – visuomenės atpirkimo ožiai?
Tinklalaidė #2
Mirtina sąsaja: LGBT+ kaustančios stigmos ir psichikos sveikata
Kodėl reikia apie tai kalbėti – II dalis
Lašas Po Lašo: Ieva, LGBT+ ir homofobija
Gyvenimai #1
American Psychological Association (2008) ‘Sexual Orientation & Homosexuality’. Prieiga per internetą: https://www.apa.org/topics/lgbtq/orientation
American Psychological Association (2009) ‘Task Force on Appropriate Therapeutic Responses to Sexual Orientation’. Prieiga per internetą: https://www.apa.org/pi/lgbt/resources/therapeutic-response.pdf
Charbonnier, E., Graziani, P. (2016) ‘The stress associated with the coming out process in the young adult population’, Journal of Gay & Lesbian Mental Health, (), 1–10. doi:10.1080/19359705.2016.1182957
Floyd, F.J., Bakeman, R. (2006) ‘Coming-Out Across the Life Course: Implications of Age and Historical Context’, Archives of Sexual Behavior 35(3), 287–296. doi:10.1007/s10508-006-9022-x
Hanley-Hackenbruck, P. (1988) ‘Psychotherapy and the „Coming Out” Process’, Journal of Gay & Lesbian Psychotherapy, 1(1), 21–40. doi:10.1300/J236v01n01_05
Human Rights Campaign Foundation (2014) ‘A Resource Guide to Coming Out’. Prieiga per internetą: https://lgbtqplus.usc.edu/files/2015/05/resource_guide_april_2014.pdf
Maciel, I., Barnett, M., (2021) ‘Generalized Self-Disclosure Explains Variance in Outness Beyond Internalized Sexual Prejudice Among Young Adults’, Archives of Sexual Behavior, 50(3), pp.1121-1128.
Russell, S., Fish, J. (2016) ‘Mental Health in Lesbian, Gay, Bisexual, and Transgender (LGBT) Youth’, Annual Review of Clinical Psychology, 12(1), https://doi.org/10.1146/annurev-clinpsy-021815-093153
Ruth R., Santacruz E. (2017) ‘LGBT Psychology and Mental Health: Emerging Research and Advances’, publisher: Praeger.
Subhrajit C. (2014) ‘Problems Faced by LGBT People in the Mainstream Society: Some Recommendations‘, International Journal of Interdisciplinary and Multidisciplinary Studies (IJIMS),Vol 1, No.5, 317-331.
Troiden, R. (1988) ‘Homosexual identity development’, Journal of Adolescent Health Care , 9(2), 105–113. doi:10.1016/0197-0070(88)90056-3
University of Southern California (2021) ‘Coming Out – General Tips’. Prieiga per internetą: https://lgbtqplus.usc.edu/resources/comingout/tips/