„Tinkamai parinktos priemonės gali pakeisti seksualinę orientaciją!“ Bet ar tikrai?

„Tinkamai parinktos priemonės gali pakeisti seksualinę orientaciją!“ Bet ar tikrai?

Konversijos terapija – I dalis

Ekspertų išvados sako, kad konversijos terapijos praktika pažeidžia pagrindines žmogaus teises, neatitinka jas atliekančių specialistų etikos standartų, ir, negana to, neturi absoliučiai jokio mokslinio pagrindo. Šiame straipsnyje kviečiame sužinoti daugiau apie konversijos terapijos atsiradimą, jos (ne)veiksmingumą ir sukeliamas pasekmes. Esmė slypi atsakymuose į tris klausimus: ar seksualinės orientacijos keitimas yra efektyvus? Ar jis daro žalą arba yra pavojingas? Ar konversijos terapija turi kažkokios papildomos naudos?

Terminas

Didžioji dalis LGBT+ diskriminuojančių ir konversijos terapiją palaikančių publikacijų vadina ją „reparacine terapija“ arba „atstatomąja terapija“. Šio pavadinimo mes nenaudosime dėl diskriminuojančio šio termino pobūdžio (neva netradicinėje orientacijoje kažką reikia „atstatyti“ ar „pataisyti“), vietoj to naudosime terminą „konversijos terapija‘‘. Iš tikro net žodžio „terapija“ vartojimas atrodo netinkamas – „terapija“, kaip terminas, yra apie gydymą. Tačiau tam, kad gydyti, pirmiausia, juk reikia sirgti?

Kas yra konversijos terapija?

„Konversijos terapija „atstatomąja“ imta vadinti, kai fizinius metodus ėmė vis labiau keisti pokalbiai ir emocinis smurtas.“

Patys pirmieji konversijos terapijos būdai susidėjo iš tokių priemonių kaip narkotinių medžiagų, sukeliančių nemalonius jausmus, naudojimo, jas sujungiant su homoeretiniais stimulais: elektrošoku, chemine kastracija, hormoniniu „gydymu“, malda, grupių „terapija“, įtaigos terapija, religiniu spaudimu. Konversijos terapija „atstatomąja“ imta vadinti, kai fizinius metodus ėmė vis labiau keisti pokalbiai ir emocinis smurtas.

Įdomu: konversijos terapija ne visuomet yra tik apie homoseksualių ar biseksualių žmonių „pavertimą“ heteroseksualiais, bet taip pat ir translyčių žmonių „lyties pakeitimą“.

Istorija

Susidomėjimo homoseksualumo „gydymu“ aukštumos buvo 1950-aisiais ir 1960-aisias, butent tuomet, kai psichoanalizė kaip disciplina bandė įtraukti kuo daugiau problemų į savo gydymo sąrašą. Iki dabar nėra aišku kiek „gydymo“ bandymų tebuvo noras pademonstruoti „kuo platesnį“ psichoanalizės veiksmingumą.

Tuo metu, ypač JAV, didžioji dauguma psichoanalitikų turėjo gana moralizuojantį toną. Šis moralizuojantis tonas ir konservatyvi pasaulėžiūra susijungė su raidos teorijomis ir mažu kiekiu atvirai homoseksualių psichoanalitikų. Dėl to konversijos terapija tapo plačiai praktikuojama įvairaus plauko šarlatanų – dažnai net ne profesionalų.

Ką sako mokslas?

„Visi išsilavinę, etiški ir geranoriai psichoanalitikai atmeta idėją, kad žmogus gali ar net išvis turėtų dirbti analizėje su tikslu pakeisti savo orientaciją.“

Kai kurie psichoanalitikai padarė klaidų, bandydami suteikti vilties žmonėms pakeisti savo seksualinę orientaciją, kas ne tik kad yra neįmanoma, bet ir paprasčiausiai nėra psichoanalitinis tikslas. Visi išsilavinę, etiški ir geranoriai psichoanalitikai atmeta idėją, kad žmogus gali ar net išvis turėtų dirbti analizėje su tikslu pakeisti savo orientaciją.

Ekspertai konversijos terapijos praktikas ne tik, kad laiko pseudomokslinėmis, bet ir žalingomis, pavojingomis ir neefektyviomis.

  • Seksualinis potraukis tos pačios lyties atstovams neindikuoja jokių psichinių ar raidos sutrikimų kuriuos reiktų „gydyti“;
  • Seksualinės orientacijos praktikos nėra efektyvios, yra labai rizikingos ir sukelia žalą;
  • Žmonės, kurie tampa konversijos terapijos aukomis dažniausiai būna stiprių konservatyvių religinių pažiūrų, kurios skatina juos bandyti keisti savo orientaciją;
  • Stigma, pasireiškianti išankstinėmis nuostatomis ir diskriminacija, nukreipta į neheteroseksualius žmones, yra pagrindinis seksualinių mažumų streso šaltinis, būtent dėl kurio jie gali pradėti siekti konversijos terapijos paslaugų;
  • Konversijos terapija sukelia skausmą ir ilgalaikę neigiamą psichologinę ir fizinę žalą;
  • Negatyvios pasekmės, kurias sukelia konversijos terapija: depresija, nerimas, seksualinių jausmų praradimas, suicidizmas ir panašiai.

„Konversijos terapija sukelia skausmą ir ilgalaikę neigiamą psichologinę ir fizinę žalą.“

Tokioje terapijoje praktiškai visos problemos ar psichologiniai sunkumai, kuriuos patiria klientas, yra priskiriami jo netradicinei orientacijai, fokusuojamasi tik į orientacijos keitimą, tad tikrosios problemos taip ir lieka neišspręstos. Klientai lieka su dideliu kiekiu neišreikštų ir net neatpažintų jausmų, kurie po to prisideda prie sunkių psichologinių būsenų.

„Bet tai jeigu žmogus nori konversijos terapijos, kam drausti?“

Pati konversijos terapijos idėja fundamentaliai ir neišvengiamai kyla iš įsitikinimo, kad tam tikra orientacija yra nepilnavertė ar kažkuo blogesnė už heteroseksualumą (heteroseksizmas). Negana to, konversijos terapija remiasi idėja, kad homoseksualumas yra liga (kodėl homoseksualumas nėra liga gali skaityti čia).

„Net jeigu žmogus siekia konversijos terapijos „savo noru“, jų motyvacija taip daryti kyla iš internalizuotų socialinių normų.“

Tarptautinė kankinimo aukų reabilitacijos taryba (International Rehabilitation Council for Torture Victims) teigia, kad konversijos terapija – kankinimas, o ne terapija. Net jeigu žmogus siekia konversijos terapijos „savo noru“, jų motyvacija taip daryti kyla iš internalizuotų socialinių normų. Homofobiškas požiūris yra persismelkęs per didžiąją dalį institucijų ir yra gili sisteminė problema. Netradicinės orientacijos žmonėms, trokštantiems būti heteroseksualais, tai yra apie žymiai daugiau nei seksualinės orientacijos pakeitimą. Jiems tai yra apie norą būti priimtais į visuomenę. Seksualinės orientacijos pakeitimas tampa laisvės nuo išankstinių nuostatų ir socialinio nuvertinimo simboliu.

„Seksualinės orientacijos pakeitimas tampa laisvės nuo išankstinių nuostatų ir socialinio nuvertinimo simboliu.“

Konversijos terapijos terapeutas prie to gali prisidėti sustiprindamas šį neteisingumo ir nepritapimo jausmą su mintimi, kad orientacija turi būti „pakeista“ tam, kad žmogus gyvenime pasiektų balansą.

Kokios pagalbos tuomet reikia?

Anot Amerikos psichologų asociacijos, žmonėms, kurie ateina pas specialistą su noru pakeisti orientaciją, geriausiai veikia požiūris, orientuotas į klientą. Tinkamas terapeuto elgesys tokiu atveju yra kliento priėmimas, parama ir pagalba tvarkantis su tarpasmeniniais santykiais, asmenybės tyrinėjimu ir raida, neprimetant specifinės seksualinės orientacijos tapatybės rezultato. Tai reiškia, kad tokio požiūrio pagrindas yra besąlyginė empatija klientui ir pozityvus priėmimas kliento atžvilgiu, atvirumas kliento perspektyvai, su tikslu suprasti, kas juos neramina ir kliento pozityvaus savęs sampratos padrąsinimas.

Toks empatiškas požiūris skatina asmenybės augimą ir sukuria erdvę tolerantiškam ir rūpestingam santykiui, kuris būtinas pokalbio terapijos veiksmingumui. Tokiu būdu sumažinamas stresas ir gėda, kylanti iš aplinkos ir stigmos. Svarbu iškart neatmesti kliento, jei jis pareiškia norą pakeisti savo seksualinę orientaciją. Suprantant, kad tai yra tiesiog neįmanoma, giliau nagrinėti to priežastis ir iš to kylančias problemas.

susisiję straipsniai

Seksualinės orientacijos keitimo realybė: kaltė, gėda, neapykanta sau, depresija, nerimas

Konversijos terapija – II dalis

Article20Card

Ar homoseksualumas – liga?

Psichiatrijos perspektyva

 

LGBT – visuomenės atpirkimo ožiai?​

Tinklalaidė #2

Jeffry G. Ford MA and LP (2002) ‘Healing Homosexuals: A Psychologist’s Journey Through the Ex-Gay Movement and the Pseudo-Science of Reparative Therapy’, Journal of Gay & Lesbian Psychotherapy, 5:3-4, 69-86, DOI: 10.1300/J236v05n03_06
Healing Homosexuals: A Psychologist’s Journey Through the Ex-Gay Movement and the Pseudo-Science of Reparative Therapy

Outright Action International (2019) ‘Harmful Treatment: the Global Reach of the So-Called Conversion Therapy’. Prieiga per internetą: https://outrightinternational.org/sites/default/files/ConversionFINAL_Web_0.pdf

Halderman, C.D. (1994) ‘The Practice and Ethics of Sexual Conversion Therapy’, Journal of Consulting and Clinical Psychology, Vol. 62, No. 2, 221-227.

Drescher, J. et al (2016) ’The Growing Regulation of Conversion Therapy’, Journal of Medical Regulation, 102(2), pp.7-12. Prieiga per internetą: https://meridian.allenpress.com/jmr/article/102/2/7/80848/The-Growing-Regulation-of-Conversion-Therapy

American Psychological Association (2009) ‘Task Force on Appropriate Therapeutic Responses to Sexual Orientation’. Prieiga per internetą: https://www.apa.org/pi/lgbt/resources/therapeutic-response.pdf

American Psychological Association (2008) ‘Answers to your questions for a better understanding of sexual orientation and homosexuality’, Prieiga per internetą: https://www.apa.org/topics/lgbtq/orientation

United Nations (2020) ‘Report on Conversion Therapy’. Prieiga per internetą: https://www.ohchr.org/EN/Issues/SexualOrientationGender/Pages/ReportOnConversiontherapy.aspx

World Health Organization (2016) ‘FAQ on Health and Sexual Diversity: An Introduction to Key Concepts’. Prieiga per internetą: https://www.who.int/gender-equity-rights/news/20170329-health-and-sexual-diversity-faq.pdf

International Rehabilitation Council for Torture Victims (2021) ‘It’s Torture Not Therapy: a Global Overview of Conversion Therapy’. Prieiga per internetą: https://irct.org/uploads/media/IRCT_research_on_conversion_therapy.pdf

Roughton, R. E.; Frank, B.; Vaughan, S.; Hoffman, L. G.; Hevesi, A.G.; Lynch, P.E.; Gomes, P. J.; Chodorow, N. J. (2001) ‘Homophobia : Analysis of a “Permissible” Prejudice: A Public Forum of the American Psychoanalytic Association and the American Psychoanalytic Foundation.’ , 4(1), 5–53. doi:10.1300/j236v04n01_02