Ar homoseksualumas – liga?

Ar homoseksualumas – liga?

Psichiatrijos perspektyva

„Tai – nenatūralu!“, „Jiems gydymo reikia, o ne teisių!“ – tai turbūt vieni iš dažniausiai pasitaikančių komentarų interneto platybėse po diskusijomis apie LGBT+ asmenų teises. Tačiau jeigu ligos etiketė yra naudojama socialinei sąlygai apibūdinti, ta etiketė turi būti kliniškai naudinga – identifikuoti kokį nors psichikos sveikatai palaikyti būtiną poreikį, o pačios etiketės naudojimas neturi paaštrinti egzistuojančios stigmos, smurto ir diskriminacijos. Tad kaip yra iš tiesų – ar homoseksualumo, kaip ligos, etiketė – teisinga?

Šiek tiek faktų

  • APA (Amerikos psichiatrų asociacija) 1973-aisiais nubalsavo už homoseksualumo išėmimą iš Diagnostinio ir statistinio vadovo. Tai buvo išsamaus įvairių teorinių krypčių palyginimo ir gilios analizės rezultatas;
  • 1990-aisiais PSO (Pasaulio sveikatos organizacija) išėmė homoseksualumą iš Tarptautinio ligų klasifikatoriaus;
  • 1996-aisiais Lietuvoje įsigaliojo Tarptautinė statistinė ligų ir sveikatos problemų klasifikacija, pagal kurią netradicinė seksualinė orientacija nelaikoma psichikos sutrikimu;
  • 2014 LPS (Lietuvos psichologų sąjunga) paskelbė, kad seksualinė orientacija nėra pasirenkama ir, kad „bet kokia diskriminacija yra nepateisinama ir diskriminacija dėl lytinės orientacijos yra nepriimtina“.

Svarbu suprasti, kad homoseksualumas tapo psichinio sutrikimo diagnoze tik dėl išankstinių visuomenės nuostatų. Atlikti tyrimai rodo, kad netradicinės orientacijos ir tradicinės orientacijos žmonių psichologinių testų rezultatai nesiskiria. Mokslas nerado reikšmingų skirtumų tarp homoseksualių ir heteroseksualių žmonių psichologinio ir emocinio funkcionavimo.

„Homoseksualumas tapo psichinio sutrikimo diagnoze tik dėl išankstinių visuomenės nuostatų.

Kaip viskas prasidėjo

Po netradicinės orientacijos išėmimo iš psichikos sutrikimų sąrašų, debatai apie homoseksualumą ilgainiui persikėlė iš medicinos ir psichiatrijos į moralinius ir politinius lygmenis. Tuo pačiu religinės, valstybinės, karinės, žiniasklaidos ir švietimo institucijos oficialiai prarado medicininį ir mokslinį „argumentą“ diskriminacijai pateisinti.

„Po netradicinės orientacijos išėmimo iš psichikos sutrikimų sąrašų, debatai apie homoseksualumą laipsniškai persikėlė iš medicinos ir psichiatrijos į moralinius ir politinius lygmenis.“

Dėl to kultūrinis požiūris į homoseksualumą pradėjo po truputį keistis – žmonės, besidomintys mokslu ir jį priimantys, laipsniškai pradėjo priimti normalizuojantį požiūrį. Šis požiūris homoseksualumo nemato kaip ligos ar psichikos sutrikimo. Jis galimas ir krikščioniškose bendruomenėse, jeigu Bibliniai draudimai nėra priimami tiesiogiai.

Svarbiausia, kad homoseksualumo išėmimas iš ligų sąrašo medicinoje, psichiatrijoje ir kitose psichikos sveikatos profesijose padarė svarbų poslinkį – kilo įvairių klausimų – nuo „kas yra homoseksualumo priežastis?“ ir „kaip mes tai galime išgydyti?“ iki „kaip mes galime sumažinti diskriminaciją“ arba „kaip galime atidžiau rūpintis LGBT+ asmenų psichikos sveikata?“

Ar seksualinė orientacija gali keistis laikui bėgant?

Kokios yra seksualinės orientacijos priežastys, tarp specialistų ir mokslininkų bendro sutarimo nėra. Daug tyrimų nagrinėjo įmanomus genetinius, hormoninius, raidos, socialinius ir kultūrinius veiksnius, tačiau jokių aiškių išvadų nėra. Mokslininkai negali rasti bendro sutarimo, kuris paaiškintų, kad seksualinė orientacija yra vieno iš tam tikrų veiksnių padarinys. Vis dėlto bendrai sutinkama, kad:

  • Žmogus neturi pasirinkimo laisvės rinktis, kokia bus ar yra jo seksualinė orientacija;
  • Žmogus nebūtinai privalo turėti seksualinių santykių, kad žinotų savo seksualinę orientaciją;
  • Seksualinės orientacijos tapatybė nėra statiškas dalykas – ji kai kuriems gali keistis per žmogaus gyvenimą laikui bėgant, ir nebūtinai tilpti į heteroseksualumo-homoseksualumo dėžutę.

Teorijas apie homoseksualumą galima sugrupuoti į tris kategorijas: patologijos, nebrandumo ir normalios variacijos.

Patologijos teorijos

Patologijos teorijos mato homoseksualumą kaip ligą arba būklę, smarkiai nutolusią nuo heteroseksualumo (arba – „normalumo“, kaip pasakytų šių teorijų pasekėjai). Remiantis šiuo požiūriu, įvairus kokiai nors lyčiai netinkamas elgesys ar jausmas, yra ligos arba sutrikimo simptomas, į kurį profesionalai turėtų atkreipti dėmesį. Šis požiūris yra apie tai, kad neva kažkoks vidinis defektas arba išorinis patogeninis agentas yra homoseksualumo priežastis. Kartais sakoma, kad šie homoseksualumą neva sukėlę įvykiai nutiko prieš gimimą, kartais – po. Keli pavyzdžiai: per daug intensyvi motina, netinkamas tėvas, seksualinės traumos, hormonų poveikis dar vaisiui esant gimdoje ir panašiai.

Patologinės teorijos mato homoseksualumą kaip defektą, neretai – moraliai blogą. Nemažai šį požiūrį atstovaujančiųjų pasisako, kad homoseksualumas yra „socialinis blogis“. Pavyzdžiui, psichiatras ir psichoanalitikas E. Bergleris 1956-aisiais vienoje knygoje hipokritiškai rašė: „aš neturiu šališkumo prieš homoseksualus; man jie yra sergantys žmonės, kuriems būtina medicininė pagalba. Vis tik, neturiu jokio šališkumo.“‘

Nebrandumo teorijos

Šios teorijos dažniausiai turi psichoanalitines šaknis. Sako, kad homoseksualus elgesys ar jausmai jauname amžiuje yra normalus žingsnis, einant link heteroseksualumo išsivystymo. Kitaip tariant, anot nebrandumo teorijų, homoseksualumas turėtų būti pereinamoji fazė, kuri yra išaugama. Tokiose teorijos nekalbama apie homoseksualumą kaip moraliai blogą, bet homoseksualumas matomas kaip sustojęs vystymasis.

Normalios variacijos teorijos

Šios teorijos homoseksualumą mato kaip natūraliai nutinkantį fenomeną. Tokios teorijos homoseksualius žmones mato kaip tiesiog gimusius kitokiais, taip, kaip, pavyzdžiui, kairiarankius. Tai yra natūralus skirtumas, paveikiantis mažumą žmonių.

Kadangi šios teorijos sulygina normalų ir natūralų, joms homoseksualumas yra gerai arba neutralus. Šios teorijos nemato homoseksualumui vietos psichikos sutrikimų sąraše.

Svarbu suprasti, kad įvairios teorijos apie homoseksualumą yra neatsiejamos nuo įsitikinimų ir išankstinių nuostatų apie tai kokia „turi“ būti moteris ir koks „turi“ būti vyras. „Tikros moters“ ir „tikro vyro“ modeliai yra galingi ir giliai įsišakniję kultūriniai mitai, kuriais visi neva privalo vadovautis. Tokie griežti ir dogmatiški įsitikinimai apie lytį ypač klesti tokiose vietose kaip religinės bendruomenės, kur bet kokia informacija ar alternatyvūs paaiškinimai, metantys įššūkį tiesioginėms ir netiesioginėms prielaidoms, yra mažų mažiausiai nelaukiami. Tokie požiūriai kategorizuoja tam tikras mintis, jausmus ar elgesį kaip blogus arba gerus, arba dar pavojingiau – gerus arba nuodėmingus.

Froidas ir homoseksualumo patologizavimas psichoanalizėje

Nors konversijos terapijos šalininkai ir homoseksualumo patologizuotojai mėgsta cituoti Froidą kaip argumentą, paties Froido požiūris nėra nuoseklus. Vienur jis mini, kad homoseksualumas galimai susijęs su psichoseksualinio vystymosi sunkumais, kai tuo tarpu kitur jis aiškiai pabrėžia, kad homoseksualumas nėra liga, trūkumas, degradacija, ar kažkas, ko reikėtų gėdytis. Negana to, Froidas prieštaravo siūlymams neleisti homoseksualams mokytis tapti psichoanalitikais.

Dominuojanti žmonių pozicija 19601970-aisiais smerkianti homoseksualumą ir laikanti jį psichikos sutrikimu. Tik nuo 1980-ųjų atsirado vis daugiau naujų, tolerantiškesnių naratyvų, teigiančių, kad homoseksualumas yra natūralus žmogaus seksualinio vystymosi dalis.

„Homoseksualumo genas“?

Ilgus dešimtmečius buvo bandoma surasti, ar vis tik yra kažkoks vienas genas, lemiantis homoseksualumą. Genas, kuris būtų tiesiog lemiantis homoseksualumą, negali egzistuoti, nes jis neišliktų. Tačiau pleotropinis genas, kurio tik vienas iš mechanizmų būtų, tarkime, homoseksualumas, išgyventi galėtų. Žmogaus polinkį į homoseksualumą paaiškinti galima taip, kad seksualinė orientacija yra bruožas, kuriam įtakos turi daug pleotropinių genų.

„Bet juk tai nenatūralu!!“

Kaip ir minėjome anksčiau, moksliniai tyrimai nerado jokių sąsajų tarp homoseksualumo ar biseksualumo ir psichopatologijos. Tiek heteroseksualumas, tiek homoseksualumas yra normalūs žmogaus seksualinės orientacijos aspektai, be to, abu yra dokumentuoti įvairiose kultūrose ir istorinėse erose. Homoseksualumas nėra kažkoks ypatingai retas fenomenas ir gamtoje – ten jis randamas reguliariai.

Yra žmonių, įsitikinusių, kad homoseksualumas evoliuciškai „neturi prasmės“ arba galvojančių, kad homoseksualumas prieštarauja evoliucijos teorijai. Tačiau genetikai diskutuoja, kad jeigu homoseksualūs lytiniai santykiai neturėtų evoliucinės prasmės, jie jau būtų seniai išnykę. Galima pamatyti tūkstančius tos pačios lyties sąveikų, kurios nesvetimos neįtikėtinam skaičiui rūšių – tos pačios lyties poromis „tampa“ žinduoliai, paukščiai, reptilijos, amfibijos, vabalai, moliuskai ir nematodai. Tikėtina, kad šios observacijos yra tikrosios situacijos nuvertinimas, nes tyrėjai dažniausiai daro prielaidą, kad poros seksualiai monomorfinėse rūšyse turi būti priešingos lyties.

Anot kai kurių genetikų, tikėtina, kad genetiniai faktoriai, lemiantys homoseksualumą, padidina poravimosi sėkmę heteroseksualiems nariams. Pavyzdžiui, minimi tokie galimi variantai kaip augimas su homoseksualiu broliu, kuris gali suteikti privilegijuotą galimybę turėti įžvalgas apie priešingą lytį, kas galų gale suteikia „poravimosi“ privalumų. Būtent šis mechanizmas, vadinamas antagonistine pleotropija, galimai ir palaiko genus, kurie padidina homoseksualumo riziką. Negana to, svarbu paminėti, kad savo genus galima perduoti nebūtinai tik dauginantis – netiesioginis genetinis poveikis atsitinka, kai vienas individas pakeičia kito individo fenotipą. Tai gali atsitikti socialinio sąveikojimo metu arba kai individas pakeičia aplinką taip, kad tai paveikia kito individo fenotipą.

Psichologijos kaip disciplinos požiūris

„Išankstinės nuostatos ir diskriminacija žmonių, kurie identifikuoja save kaip homoseksualiais, biseksualiais ar kitos netradicinės orientacijos atstovais, sukelia jiems didelę neigiamą psichologinę įtaką ir prieštarauja psichologijos kaip disciplinos tikslams.“

Pabaigai, negalime nepaminėti būtent psichologijos disciplinos perspektyvos. Psichologija, kaip disciplina, yra apie žmonių ar žmonių grupių psichikos sveikatą ir tos sveikatos palaikymą, sunegalavus – gydymą. Išankstinės nuostatos ir diskriminacija žmonių, kurie identifikuoja save kaip homoseksualiais, biseksualiais ar kitos netradicinės orientacijos atstovais, sukelia jiems didelę neigiamą psichologinę įtaką ir prieštarauja psichologijos kaip disciplinos tikslams.

susisiję straipsniai

LGBT – visuomenės atpirkimo ožiai?​

Tinklalaidė #2

American Psychological Association (2008) ‘Answers to your questions for a better understanding of sexual orientation and homosexuality’, Prieiga per internetą: https://www.apa.org/topics/lgbtq/orientation

Bailey, N. and Zuk, M. (2009) ‘Same-sex sexual behavior and evolution’, Trends in Ecology & Evolution, 24(8), pp.439-446.

Cochran, Susan D, Drescher, Jack, Kismödi, Eszter, Giami, Alain, García-Moreno, Claudia. et al. (‎2014)‎ ‘Proposed declassification of disease categories related to sexual orientation in the International Statistical Classification of Diseases and Related Health Problems (‎ICD-11)’‎, Bulletin of the World Health Organization, 92 (‎9)‎, 672 – 679. World Health Organization. Prieiga per internetą: https://apps.who.int/iris/handle/10665/271595

Drescher, J. (2015) ‘Out of DSM: Depathologizing Homosexuality’, Behavioral Sciences, 5(4), pp.565-575.

Full W.. (2015) ‘Pink on the Couch’, in News, Analysis, Opinion for the Psychoanalytic Community, Issue 17, pp. 3. Prieiga per internetą: http://tavistockrelationships.ac.uk/images/uploads/New_Associations_Sexualities.pdf

Goldberg, A. (2001). ‘Depathologizing Homosexuality’. Journal of the American Psychoanalytic Association, 49(4), 1109–1114. doi:10.1177/00030651010490041201

Haldeman C.D. (1999) ‘The Pseudo-Science of Sexual Orientation Conversion Therapy’, The Policy Journal of the Institute for Gay and Lesbian Strategic Studies, Vol.4, No.1.

Herek G. et al. (2010) ’Demographic, Psychological, and Social Characteristics of Self-Identified Lesbian, Gay, and Bisexual Adults in a US Probability Sample’, Sexuality Research & Social Policy, 7:176–200, DOI 10.1007/s13178-010-0017-y.

Lietuvos psichologų sąjunga (2014) „Homoseksualumas nėra psichikos sutrikimas‘‘. Prieiga per internetą: http://www.psichologusajunga.lt/lps/admin/spaw2/uploads/files/Homoseksualumas%20ne%20psichikos%20sutrikimas.pdf

Miller, E. (2000) ‘Homosexuality, Birth Order, and Evolution: Toward an Equilibrium Reproductive Economics of Homosexuality’, Archives of Sexual Behavior, 29(1), pp.1-34.

Valstybės žinios (2001) „Įsakymas dėl redakcijos tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos problemų klasifikacijos (TLK-10) įvedimo‘‘, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. Prieiga per internetą: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.137884

Zietsch, B., Morley, K., Shekar, S. Verweij, K., Keller, M., Macgregor, S., Wright, M., Bailey, J. and Martin, N. (2008) ‘Genetic factors predisposing to homosexuality may increase mating success in heterosexuals’, Evolution and Human Behavior, 29(6), pp.424-433.