Autorė: Dominyka Bodrije
Redaktorė: Izabelė Kačinskaitė
Sveiko gedulo gidas: kaip netapti savo skausmo įkaitu?
Apie mirtį V
Gedulas mūsų visuomenėje matomas kaip uždaras, asmeniškas dalykas, tad gedintys dažnai tai daro slapta, už uždarų durų. Neretai mums, kaip visuomenei, sunku priimti liūdinčius, kenčiančius žmones, todėl netektį išgyvenantys žmonės dažnai stengiasi kuo greičiau „lyg niekur nieko“ grįžti į kasdienybę, nustumti mirusįjį iš savo atminties, neva taip bus lengviau išgyventi savo jausmus. Tačiau kaip sveikiausia elgtis gedulo metu? Kaip galite sau padėti šiuo sunkiu laikotarpiu?
Gedulas ir sielvartas – natūrali, žmogiška reakcija, kuri gali kilti nebūtinai išgyvenant mirtį. Netektis – universalus patyrimas. Gedėjimo reakcija gali atsirasti netekus namų, nutrūkus santykiams, netekus darbo ir taip toliau. Tad procesai, aprašomi toliau, vyksta nebūtinai tik artimojo mirties atveju, nors mirtį naudosime kaip pagrindinį pavyzdį.
Kas gali įvykti patiriant gedėjimo procesą?
Gedėjimas turi ir fizinę pusę – ši pusė labai tikra ir, deja, nėra dažnai minima literatūroje, aprašančioje gedėjimą. Pats dažniausias sielvarto fizinis simptomas – energijos stoka. Jums gali reikėti daug papildomo miego, tad svarbu tam skirti laiko. Kūnui, kaip ir psichikai, išgyvenant tokias patirtis reikia daugiau poilsio nei įprastai, tad greičiau pavargti yra visiškai normalu. Galite patirti energijos pliūpsnius, o tada – staigų energijos praradimą.
Kai kurie gedintieji jaučiasi lyg nuolat prarastų pusiausvyrą, jiems gali svaigti galva. Apskritai gali sumažėti koordinacija, susilpnėti regėjimas, klausa, aplinkos suvokimas. Gali trumpam pradėti slinkti plaukai, pasikeisti apetitas. Normalu jaustis kaip girtam, nors alkoholio nebuvo vartota.
„Emocinis gyvenimas gali būti visiškai nestabilus ir nenuspėjamas.“
Visi šie požymiai gali būti jaučiami gedėjimo proceso metu, nes būtent šiuo laikotarpiu yra padidėjusi koncentracija į vidinį pasaulį, tad naviguoti išorinį gali pasidaryti sunku. Gali pasikeisti laiko, atstumų suvokimas. Jums iš galvos gali išgaruoti net paprasčiausi faktai arba veiksmai, kuriuos ką tik padarėte. Gali suaktyvėti kūrybiškumas arba priešingai – visiškai dingti. Tas pats ir su vaizduote, pojūčiais – tarkime, gali užlieti stiprus irzulys. Apskritai, emocinis gyvenimas gali būti visiškai nestabilus ir nenuspėjamas.
Kaip sau padėti?
Gedulą išgyvenančių žmonių patirtys ir poreikiai gali skirtis priklausomai nuo asmenybės, tačiau yra ir nemažai universalių aspektų.
Apie vidinį pasaulį:
- Neverskite savęs išgedėti kuo greičiau, o tuo pačiu ir nestabdykite proceso.
- Atkreipkite dėmesį, ar ką nors kaltinate – save, gydytojus, velionį, kitus artimuosius. Jei taip, pabandykite susitvarkyti su tuo – „išveikite“ jausmus, kad pasiektumėte suvokimą, jog kaltinimai nieko nepakeis.
- Prisiminkite, kad laikas savaime negydo, laikas tik suteikia erdvės mums pasirūpinti savimi, kol išgysite.
- Nesitikėkite patirti stipraus džiaugsmo ar malonumo, vietoj to orientuotikitės į sveiką, malonų komfortą, kuris pamaitins organizmą tiek fiziškai, tiek emociškai.
- Žmonės, patiriantys gilų sielvartą, kartais taip stipriai sulaiko savo kvėpavimą, kad praktiškai nebekvėpuoja arba daro tai labai paviršutiniškai. Tad šiuo laikotarpiu ypač svarbu atkreipti dėmesį į savo kvėpavimą. Galite pabandyti bent porą minučių per dieną skirti giliam, diafragminiam kvėpavimui.
- Venkite priimti svarbius sprendimus – geriau tai atidėkite.
- Leiskite sau jausti visus kylančius jausmus, nelaikykite ašarų.
- Stebėkite, kaip patys savo skaudinate – galbūt tramdote ašaras, nuryjate sunkias emocijas, įtempiate žandikaulio, veido raumenis.
- Jeigu kyla noras verkti prie kitų, svarbu, kad netramdytumėte ašarų, o leistumėte sau jausti. Visgi geriau išmintingai pasirinkite žmogų, kuris bus ašarų liudytoju.
- Daug kalbėkitės: su draugais, kolegomis, specialistais. Galite dalintis mintimis apie netektį, savo jausmus ar apskritai mintis, kurios kyla.
- Kuo nepavyksta pasidalinti su kitais, galite išrašyti į sąsiuvinį.
- Neslopinkite jausmų, geriau juos išliekite – rašymu, tapyba, fizine veikla.
- Jeigu esate iš tų žmonių, kurie beveik neverkia, išorinis katarsio stimulas gali padėti „perdirbti“ jausmus. Tam tinka muzika, filmai, knygos, teatras ir panašiai.
„Koncentravimas į fizinį išgyvenimą gauti naują prasmę ir būti komforto šaltiniu.“
- Koncentravimas į fizinį išgyvenimą (maistą, miegą, pasivaikščiojimus, higieną) gali įgauti naują prasmę ir būti ne tik įsižeminimo, bet ir emocinio palaikymo bei komforto šaltiniu.
- Venkite slopinti jausmus vaistais, alkoholiu, cigaretėmis, persivalgymais (tai tik prailgina sielvartą). Deja, mums skauda labiau, kai kompulsyviai stengiamės slopinti skausmą.
- Savitarpio pagalbos grupės yra veiksmingas įrankis, padedantis išgyventi gedulą. Ypač aktualios susidūrus su vaiko netektimi arba nusižudžius artimajam.
Praktiniai momentai:
- Vietoj „išėjo“ sakykite „mirė“. Nors tai skausminga, bet padeda greičiau įsisąmoninti mirtį.
- Drąsiai prašykite savo artimųjų pagalbos. Prašykite tiesiai ir sakykite, ko reikia, pasidalinkite, kad jų palaikymas – svarbus.
- Turėkite bent vieną žmogų, su kuriuo galite laisvai dalintis savo sielvartu, liūdesiu ir kitais jausmais.
- Darykite tai, kas jums pakelia nuotaiką – galbūt tai yra maisto gaminimas, daržininkystė, šokis, knygų skaitymas.
- Nors ir labai sunku, stenkitės laikytis miego režimo, neapleiskite savo mitybos, rūpinkitės higiena.
- Kol sielvartas stiprus, nebūtina iškart nuspręsti, ką daryti su velionio daiktais, – tai galima padaryti ir vėliau.
- Galite sukomponuoti atminimo dėžutę, su emociškai brangiausiais, velionį primenančiais daiktais.
- Jeigu aktualu, lankykitės bažnyčioje arba skirkite laiko kitoms dvasinėms praktikoms.
- Stenkitės skirti laiko buvimui su žmonėmis, venkite izoliacijos.
- Rūpinkitės savimi darbe, nepersidirbkite. Jeigu turite galimybę – susitarkite su vadovu dėl lengvesnio krūvio. Vakaruose įprasta po netekties greitai grįžti į darbą ir tęsti gyvenimą lyg niekur nieko, tad svarbu nepamiršti, kad normalu, jeigu jaučiame, jog reikia mažesnio darbo krūvio arba jeigu norime pasiimti laisvo laiko nuo darbo.
- Galite velionio atminimui pasodinti medį.
- Jeigu kapo priežiūra ir lankymas neša prasmę, būtinai skirkite tam laiko. Ten galima paskalbėti su velioniu, pabūti su juo. Svarbiausia – neperspausti ir rasti balansą.
- Pasistenkite kasdien skirti laiko bent trumpam pasivaikščiojimui ar mankštai, svarbu reguliariai išeiti į gryną orą.
- Venkite papildomų didelių pokyčių (darbo keitimo, persikraustymo ir panašiai).
- Nesidrovėkite kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą, kuris padės jums šiuo sunkiu laikotarpiu.
„Vakaruose įprasta po netekties greitai grįžti į darbą ir tęsti gyvenimą lyg niekur nieko, tad svarbu nepamiršti, kad normalu, jeigu jaučiame, jog reikia mažesnio darbo krūvio“
Moralinis įsipareigojimas
Psichoanalitikas Otto Kernberg rašo apie moralinį įsipareigojimą, kurį neretai jaučia gedintis žmogus. Kadangi visų dalykų, dėl kurių artimojo netekęs žmogus gali gailėtis arba jausti kaltę, negalima pakeisti, – nepavyks ištaisyti padėties ar gauti atleidimo. Būtent tokioje situacijoje ir kyla „moralinis įsipareigojimas“, kurį gali jausti gedintysis. Šis jausmas yra apie norą tęsti mirusiojo siekius, ambicijas, ateities norus. Į tai taip pat įeina įvairūs mirusiajam duoti pažadai arba mirusiojo aspiracijos gedinčiajam. Moralinis įsipareigojimas – normali ir sveika gedėjimo dalis.
Kaip padėti gedinčiam artimajam?
„Nesakykite, kad viskas, apie ką gedintysis kalba, „praeis“. Vietoj to išklausykite ir tiesiog būkite šalia.“
- Būkite šalia ir būkite pasiruošę klausytis.
- Nors gedinčiajam svarbu kalbėti apie netektį ir mirusįjį, to skatinti negalima.
- Svarbu gebėti būti šalia, kai gedintysis verkia, liūdi, išklausyti skausmingus prisiminimus.
- Nesakykite, kad viskas, apie ką gedintysis kalba, „praeis“. Vietoj to išklausykite ir tiesiog būkite šalia.
- Nesakykite, kad „viskas laikina“ arba „laikas gydo žaizdas“ – žmogui, išgyvenančiam netektį laiko tėkmė suvokiama kitaip, jis dar negali matyti ateities be velionio. Jeigu žmogus yra ypač prisirišęs prie velionio, greito pagerėjimo gali ir nebūti.
- Padėkite įveikti kitus gyvenimo sunkumus, priminkite ilsėtis, padėkite gedinčiajam savimi pasirūpinti, galbūt – kartu išeikite pasivaikščioti arba padėkite buityje.
- Vartokite žodžius „mirė, mirtis“.
- Su gedinčiuoju pasidalinkite prisiminimais apie velionį.
- Bendrauti galima ir tyloje, kaip bendravimo formą naudojant prisilietimą.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kodėl mūsų visuomenė nekalba apie mirtį ir šiek tiek apie mirštančiųjų psichoterapiją
Apie mirtį – II
Kodėl sveika kalbėti apie mirtį?
Apie mirtį – III
Kitoks požiūris į gedulą: kaip jis mus keičia?
Apie mirtį – IV
Bentrott, M. D. (2015) ‘Complicated Grief’, The Encyclopedia of Adulthood and Aging. DOI: https://doi.org/10.1002/9781118521373.wbeaa119
Bozarth, A. R. (1990) ‘A Journey Through Grief’, Hazelden Publishing.
Crunk, E. A., Burke, L. A., Robinson, M. E. H. (2017) ‘Complicated Grief: An Evolving Theoretical Landscape’, Journal of Counseling & Development, Vol. 95, Issue 2, p. 226-233.
Kernberg, O. (2010) ‘Some Observations On the Process of Mourning’, The International Journal of Psychoanalysis, Vol. 91, Issue 3, p. 601-619.
Kübler-Ross, E., Kessler, D. (2014) ‘On Grief & Grieving’, Scribner Book Company.
Silverman, P. R., Shimshon Rubin S. (2015) ‘Bereavement/Grief Interventions’, The Encyclopedia of Clinical Psychology. DOI: https://doi.org/10.1002/9781118625392.wbecp239
Šeškevičius, A. (2013) „Gedėjimas – praktinis vadovas“, The Tiltas Trust. Prieiga per internetą: https://pola.lt/wp-content/uploads/2019/03/POLA_leidiniai_Gedejimas.pdf