Autorė: Dominyka Bodrije
Redaktorė: Izabelė Kačinskaitė
Sapnai: kodėl verta į juos atkreipti dėmesį ir kokia yra jų funkcija?
Sapnų analizė: I dalis
„Sapnai – tai karališkas kelias į pasąmonę“ – C.G.Jungas
Visi turi tam tikrą santykį su savo sapnais – vieni galvoja, kad sapnai tėra krūva nesąmoningų vaizdinių. Kiti – siekdami suprasti savo sapnus kasdien skiria laiko jiems užsirašyti. Dar kiti sapnus naudoja savo menui kurti. Tuo tarpu kai kurioms gelmių psichologijos pakraipoms sapnai ir jų analizė yra neatsiejama nuo psichoterapijos proceso. Kad ir kokį santykį su jais turėtume, ne tik gelmių psichologijos, bet ir neuromokslų sričių patirtis rodo, kad sapnai iš tikrųjų neša emocinę ir psichologinę prasmę.
Sapnų analizės straipsnių serijoje daug kalbėsime apie Marie Louise von Franz atradimus. Ji buvo Jungo mokinė, vėliau – kolegė, viena garsiausių klasikinės jungistinės psichologijos specialistų. Von Franz parašė dešimtis knygų ir per savo karjerą išanalizavo, anot jos, 65 000 sapnų. Daugiau apie ją paskaityti galite čia.
Kodėl išvis verta kalbėti apie sapnus?
„Sapnai mus tiesiogiai sujungia su giliaisiais psichikos sluoksniais.“
Sapnai – tai vienas iš būdų, kaip pasąmonė mums save parodo, su mumis komunikuoja. Jie mus tiesiogiai sujungia su giliaisiais psichikos sluoksniais. Todėl vienas iš būdų pažinti savo psichiką gali būti gilinimasis į savo sapnus. Kadangi sapnai yra puikus kanalas, kuriuo galime naudotis norėdami pažinti pasąmonę, jų analizė yra gana dažnai naudojama gelmių psichoterapijoje ir yra centrinis metodas klasikinėje jungistinėje psichoterapijoje. Sapnų analizė, kaip metodas, yra patogus dėl vienos, labai paprastos priežasties – mes sapnuojame apie 4–5 kartus kasdien, todėl jie yra turtingas ir lengvai pasiekiamas pasąmoningos informacijos šaltinis.
Svarbu paminėti, kad nors jungistai ir psichoanalitikai dažnai kalba apie sapnų vaidmenį psichikos pusiausvyros reguliavime, biopsichosocialiniai ir psichosomatologijos mokslai taip pat tvirtai teigia, kad sapnai turi ir fiziologinę reikšmę. Kadangi pasąmonė reguliuoja ne tik psichologinį, bet ir fiziologinį lygmenį, sapnuose galime atrasti informacijos ir apie kūną.
Kas kuria sapnus?
Gelmių psichologija dažniausiai sako, kad sapnai kyla iš pasąmonės ar psichikos centro (savasties), Dievu tikintys sako, kad sapnus kuria Dievas. Tuo tarpu von Franz sapnų kurėja siūlo vadinti tiesiog gamta – juk sapnai yra natūralus fenomenas. Iš esmės, nėra skirtumo ar tą paslaptingą jėgą, kuri sukūrė visą egzistenciją, vadinsime dievybe ar gamta. Svarbiausia suprasti, kad nenurodome nieko konkretaus ir pabrėžiame, kad didelės dalies visgi nežinome.
Kokia yra sapnų funkcija?
Kiekvienas sapnas yra unikalus, jis atsitinka tik tam tikru metu tam tikroje situacijoje. Anot klasikinės jungistinės psichologijos, pagrindinė sapnų funkcija yra sukurti visų įmanomų pasąmonėje esančių priešybių balansą, vadinamąjį middle way sukūrimą. Šį konceptą gali padėti suprasti Yin Yang filosofija, kuri, anot von Franz, yra paremta atradimais apie pasąmonę.
Jungistai mėgsta sakyti, kad balansui sukurti reikalingas kompensuojantis sapnų vaidmuo (pasąmonė kompensuoja sąmoningojo „aš“ nuostatai), tačiau svarbu suprasti, kad šis santykis gali būti lengviau suprantamas užpildymo, o ne kompensavimo prasme. Tipiniu kompensuojamojo sapno pavyzdžiu galima laikyti Jungo sapną apie pacientę.
Dieną prieš susapnuojant sapną, Jungas pastebėjo, kad pokalbiuose su paciente, kurią šiaip laiko gana protinga, anot jo, atsirado nemažai paviršutiniškumo. Sapne jis pamatė kalną, ant kurio stovi pilis, o pilies bokšte – jo pacientė. Tam, kad jis galėtų ją normaliai matyti, Junguireikėjo stipriai atlenkti galvą ir žiūrėti aukštyn. Šis Jungo sapnas buvo kompensuojantis – nuvertinus pacientę, sapnas jam parodė, kad realybėje jis dažnai žiūri į ją iš aukšto.
„Pasąmonė per sapnus ruošia mums pokyčiams ir artėjančiams įvykiams.“
Galima sakyti, kad pasąmonė per sapnus ruošia mums pokyčiams ir artėjančiams įvykiams. Pavyzdžiui, viename iš sapnų analizės straipsnių aprašomas atvejis, kai maža mergaitė netikėtai pateko į ligoninę, nes jos kraujas staiga nustojo cirkuliuoti į smegenis ir ji gana greitai mirė. Po to paaiškėjo, kad jos mama, brolis, jo mergina ir terapeutė vienaip ar kitaip sapnavo apie tą įvykį dar prieš mirtį. Panašu, kad sapnai bandė pripratinti psichiką prie netekties, nes neturėjo jokios medicininės informacijos savyje, tačiau tai puikiai parodo, kaip pasąmonė reaguoja į pokyčius (net jei jie dar neįvykę), „gamindama“ sapnus.
Sapnai – siūlas jungiantis sąmonę ir pasąmonę
Kadangi sapnavimas vyksta visą laiką (net kai nemiegame), patiriame sapnus tik tada, kai „įsijungiame“ į sapnavimo dažnį. Galima sakyti, kad sapnavimas, kokį mes suprantame, atsiranda tik tada, kai tame pradeda dalyvauti mūsų sąmoningumas. Sapnuojame ne tik REM miego stadijoje, bet dažniausiai sapnus prisimename būtent iš ten. Tačiau nesvarbu, ar prisimename sapnus – sapnavimo pusiausvyros reguliavimo funkcija yra atliekama nepriklausomai nuo to.
„Atkreipdami dėmesį į sapnus galime lengviau sukurti ryšį su pasąmone.“
Atkreipdami dėmesį į sapnus galime lengviau sukurti ryšį su pasąmone ir taip pilnai išnaudoti sapnavimo potencialą. Sukurti ryšį tarp sąmonės ir pasąmonės yra gyvybiškai svarbu – to siekiame eidami į psichoterapiją.
Archetipiniai sapnai
Be psichikos balansavimo kita – viena iš pagrindinių – sapnų funkcijų yra paruošti mus artėjančioms gyvenimo fazėms ir periodams, kaip, pavyzdžiui, mirtis. Didžioji dalis sapnų, kuriuos patiriame, yra lengvai pamirštami, iš pirmo žvilgsnio paprasti sapnai, kuriuose apstu asmeninio turinio. Tačiau yra ir tokių sapnų, kurie, panašu, neša padidintą svarbą – dažnai jie būna emociškai intensyvūs, ryškūs, ir iš prigimties neasmeniniai. Tokius sapnus jungistai vadina archetipiniais – anot jų, tai sapnai, kylantys iš kolektyvinės pasąmonės. Tokio pobūdžio sapnai mums atmintyje gali išsilaikyti dešimtmečius ir jie tikriausiai yra skaidriausia kolektyvinės pasąmonės reprezentacija, su kuria gali susidurti žmogus.
Naujausios metaanalizės rodo, kad didieji (archetipiniai) sapnai sudaro bent jau 50 proc. visų susapnuojamų sapnų. Tuo tarpu tiek Jungas, tiek von Franz sakydavo, kad archetipiniai sapnai sudaro tik apie 20 proc. visų sapnų. Gali būti, kad Jungas ir von Franz išskirdavo tik ypač kolektyvinio pobūdžio sapnus, savo ruožtu neuropsichoanalizė „didžiaisiais sapnais“ vadina visus sapnus, kurie yra instinktų pobūdžio.
Reakcijų sapnai
Reakcijų sapnai būna sukelti traumų, kai trauminės patirtys sapnuose vis pasikartoja. Sapnų analizė dažniausiai nepadeda interpretuoti trauminių sapnų; norint išspręsti traumą reikėtų rinktis kitus metodus nei sapnų analizė, nes reikia dirbti su pačia trauma ir padėti žmogui susitaikyti su ja, integruoti patirtį.
Mūsų amžius ir sapnai
Jaunų ir vyresnių žmonių sapnai nemažai skiriasi – pirmoje gyvenimo pusėje sapnai būna apie išorinį pasaulį, tarsi ruoštų žmogų adaptacijai. Antroje gyvenimo pusėje jie labiau apie atsitraukimą, tarsi ruoštų žmogų mirčiai. Pavyzdžiui, mirštantys vaikai gali sapnuoti tokius sapnus, kokius įprastai sapnuoji garbaus amžiaus išmintingi, mirštantys žmonės. Pereinamajame laikotarpyje sapnų būna tiek vienokio, tiek kitokio pobūdžio.
„Labai jaunų žmonių sapnai padeda jiems adaptuotis prie gyvenimo“
O štai labai jaunų žmonių sapnai padeda jiems adaptuotis prie gyvenimo – jie gali būti apie siekius išpildyti romantinius siekius, asmenines ambicijas, ego tapatybę (sąmoningąją asmenybę) ir panašiai. Tai – pirmosios gyvenimo dalies tikslai. Tuo tarpu vyresnių žmonių (maždaug nuo 35–40 metų) adaptacija juda link vidinio gyvenimo, daugiau dėmesio skiriama gyvenimo prasmės suradimui. Šiais laikais antrosios gyvenimo dalies tikslai tampa ypač aktualūs ir jaunesniems žmonėms.
Anot von Franz, prie to galimai kaip socialinis veiksnys prisideda gyventojų perteklius. Daug jaunimo jaučiasi taip, tarsi būtų nesvarbūs – juk žmonių tiek daug, o aš – toks mažas. Net mirtis gali atrodyti beprasmė – juk tai tik „vienu žmogum mažiau“. Psichoterapeutai vis dažniau ir dažniau susiduria su tokiu jaunų pacientų požiūriu, tačiau nėra ko bijoti – tokią nuostatą galima išnarplioti. Tokiais atvejais žmogui iš būtent tokio pobūdžio depresijos išeiti padeda unikalios gyvenimo prasmės suradimas.
susiję straipsniai
Praktikų žemėlapis. II dalis
Tinklalaidė #8
2023-05-31
Kas per „daiktas“ ta gelmių psichologija?
Psichologijos ABC
2021-05-12
Jung, C.G. (1967) ‘Foreword to Swiss Edition’, from ‘Symbols of transformation’, vol.5 of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Jung, C. G. (1970). “General Aspects of Dream Psychology”, from ‘Structure & Dynamics of the Psyche’, vol. 8 of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Jung, C. and Jaffe, A. (1995), ‘ Memories, Dreams, Reflections’., Winston, R., Winston, C. (Trans). London: Fontana Press.
Jung, C. (2018) ‘The Power of the Unconscious and the Importance of Dreams’ , C.G.Jung interview, 1988, [vaizdo įrašas]. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=-6G9IWa3XiI
Jurėnienė, L. (2009) „Anglų-lietuvių kalbų analitinės psichologijos terminų žodynėlis“, terminologijos darbas. Prieiga per internetą:
http://www.lapa.lt/lt/asociacija/straipsniai/l-jur-nien-analitin-s-psichologijos-termin-odyn-lis
Marchiano L., Lee J.R., Steward D.C. (2018) ‘Dreams’ , This Jungian Life [vaizdo įrašas]. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=FGl-l0juAf0
Sabini, M. (1981) ‘Dreams as an Aid in Determining Diagnosis, Prognosis, and Attitude Towards Treatment’, Journal of Psychotherapy and Psychosomatics, vol. 36, pp 24-36. Prieiga per internetą: http://www.jstor.org/stable/45115160
Von Franz, M.L., Woodman, M., Boa, F., Feheley, M. (1985) ‘The way of the Dream’ [vaizdo įrašas]. Prieiga per internetą: https://youtu.be/yXQTDTcup04
Von Franz, M.L. (1998) ‘On Dreams and Death: a Jungian Interpretation’, Chicago, Ill. : Open Court.