Autorė: Dominyka Bodrije
Redaktorė: Izabelė Kačinskaitė
Ką turi bendro pasąmonė ir sąmokslo teorijos?
Giluminės sąmokslo teorijų atsiradimo priežastys
Sąmokslo teorijos – III dalis
Sąmokslo teorijas psichologiniame lygmenyje galima prilyginti narkotikams – jos dovanoja paprastą išeitį sudėtingoms problemoms, bet tik iki tol, kol tai tampa spąstais. Bendrystės jausmas, narcisizmas, galia, asmeninės atsakomybės išsižadėjimas, nepasitikėjimas savimi, paranoja, projekcija – visa tai susiję su sąmokslo teorijų atsiradimo ir gyvavimo priežastimis. Apie tai šiandien ir kviečiame pasikalbėti.
Fenomenologinis požiūris
„Gyvenime mums reikia prisitaikyti ne tik prie išoriniame pasaulyje vykstančių pokyčių – mums tenka prisitaikyti ir prie vidiniame pasaulyje vykstančių procesų ar iš ten kylančių jėgų“
Ankstesniame straipsnyje apžvelgėme mokslinio raštingumo nebuvimo ir kognityvinių įgūdžių įtaką sąmokslo teorijų atsiradimui ir paplitimui. Į sąmokslo teorijas žvelgėme iš mokslinio racionalizmo perspektyvos. Nors tame straipsnyje diskutuoti aspektai ir yra svarbūs, jie taip pat – limituoti. Būtent todėl šiame straipsnyje bandysime gvildenti visiškai kitokį – labiau fenomenologinį – požiūrį. Šioje dalyje analizuosime gilesnes priežastis, susijusias su pasąmone, pamatiniais įsitikinimais ir psichikos sveikata.
Jungistinė psichologija (ypač pačio Jungo metodas ir požiūris) yra fenomenologinis mokslas. Tai reiškia, kad koncentruojamasi į subjektyvų patyrimą, nei pilnai priimant, nei pilnai atmetant analizuojamą fenomeną. Tai leidžia įsigilinti į patį fenomeną, nes bandoma atsisakyti bet kokių išankstinių nuostatų ir gilintis į patyrimą ir jo reikšmę patiriančiajam.
Gyvenime mums reikia prisitaikyti ne tik prie išoriniame pasaulyje vykstančių pokyčių – mums tenka prisitaikyti ir prie vidiniame pasaulyje vykstančių procesų ar iš ten kylančių jėgų. Spaudimas, kylantis iš pasąmonės, reikalauja stiprios asmenybės, tam, kad būtų galima su pasąmone užmegzti sąmoningą ir taikų santykį. Sąmokslo teorijos yra būtent apie negebėjimą to padaryti. Tai yra apie įgūdžių, padedančių užmegzti ryšį su „nesuprantamu“ arba „kitu“, trūkumą. Tas „svetimas“ gali būti simptomas, sapnas ar bet koks kitas nesuprantamas reiškinys, prašantis būti suvokiamas simboliškai, o ne tiesiogiai.
Apačioje rasite punktus apie sąmokslo teorijų pasekėjų psichologiją ir jos unikalumą. Visi žemiau išvardinti punktai realybėje vienas su kitu yra persipynę – dėl to jie gali atrodyti labai glaudžiai susiję.
- Galia. Atmesdami populiariuosius naratyvus žmonės jaučiasi įgavę tam tikrą galią;
- Individualumas. Negebėjimas susikurti savo pilnavertės asmenybės susijungia su troškimu atsiskirti nuo masių, kurias pasekėjai vadina „naiviais“. Sąmokslo teorijos suteikia unikalumo ir ypatingumo jausmą –„žinau daugiau, nei kiti“, „turiu slaptos išminties“. Žinoma, svarbi asmenybės augimo proceso dalis – suvokti save atskirai nuo socialinių normų ar visuomenės poreikių. Tačiau sąmokslo teorijos yra nesąmoningas kraštutinis atsakas, neturintis nieko bendro su sąmoningu savo, kaip individo, suvokimu;
- Nežinios baimė. Žmonės linkę į keistus paaiškinimus vien todėl, kad išlaikytų įsitikinimą, kad pasaulis yra nuspėjamas ir pastovus. Iš tikrųjų sąmokslo teorijos tikro saugumo nesuteikia – jos tik padeda nuimti truputį nerimo ir suteikia skaidrumo iliuziją. Aklas aiškumo siekimas glaudžiai susijęs su negebėjimu išlaikyti priešybių įtampos ir sudėtingumo tiek vidiniame, tiek išoriniame pasaulyje;
- Asmeninė atsakomybė. Kaltės perkėlimas ant kitų sumažina politinę atsakomybę: „Jeigu nesugebu pakeisti savo gyvenimo, tai reiškia, kad yra kažkokia stipresnė neigiama jėga valdanti pasaulį“. Sąmokslo teorijų pasekėjai turi asmeninės atsakomybės ir įžvalgų trūkumą. Pasekėjai tiki, kad sąmokslas yra taip puikiai sugalvotas, kad įgyvendinti „teisingumą“ yra praktiškai neįmanoma. Pavyzdžiui, jie geriau renkasi tikėti, kad globalinis atšilimas yra melas vietoj to, kad imtųsi bent minimalių priemonių dėl atsargumo;
- Gelbėtojai. Sąmokslo teorijų pasekėjai trokšta prasmingo, teisingo ir laisvo nuo kančios pasaulio. Jie nuoširdžiai tiki, kad yra herojinėje kelionėje ir yra pasiruošę perduoti savo valią tos kelionės lyderiams;
- Silpnas ego. Būtent žmonės, kenčiantys nuo gilių gėdos, menkavertiškumo, nepasitikėjimo, pykčio, nežinios baimės ar bejėgiškumo jausmų, lengviau pasiduoda įvairioms manipuliacijoms. Nepakankamai stiprus sąmoningasis „aš“ reiškia tai, kad dažnai nesame pakankamai stiprūs susidurti su tiesa akis į akį, ir dėl to galime būti linkę kurti paprastus paaiškinimus;
- Bendrystės jausmas. Sąmokslo teorija suteikia bendrystės jausmą, nes tikėdami ja, pasekėjai prisijungia vieni prie kitų. Pačios sąmokslo teorijos gali būti matomos kaip platformos, sukurtos su tikslu surasti panašaus mąstymo individų tam, kad įveiktų giliai viduje užslėptą susvetimėjimą. Kadangi jų – mažuma, tai sukuria bendrystės iliuziją – jausmą, kad esi ne vienas, kažko „didesnio“ dalis, kažkur pritampi (panašu į genčių formavimosi mechanizmą). Žmonės neturintys aiškios tapatybės ir asmenybės (silpnas ego) tiesiog šaukiasi kažko, kas jiems galėtų suteikti tapatybės jausmą. Tas jausmas, randamas sąmokslo teorijų pasekėjų bendruomenėje, gali atrodyti gyvybiškai svarbus;
- Paranoja. Sąmokslo teorijos dengia asmeninius kompleksus, kurie pasireiškia neasmeniškais būdais. Pastovus jausmas, kad negalima pasitikėti autoritetais ir kad socialinė tvarka vis griūna. Šis šališkumas apie autoritetus galimai yra artimai susijęs su tėvų kompleksais (pasąmoningas struktūrinis elementas, asocijuojamas su motinos ar tėvo patirtimis, suvokimu ir vaizdiniais). Tai yra pamatiniai kompleksai, galintys daryti didelę įtaką žmogaus gyvenimui, mąstymui ir šališkumui. Tad institucijos ar valdžia yra simboliniai bazinių vertybių ir gyvenimo pagrindų priminimai, glaudžiai susiję su tėvų kompleksu. Kitaip tariant, pasąmoningai ieškoma, kuo patvirtinti neišspręstus vidinius konfliktus ar psichologinius sunkumus;
- Reikšmės jausmas ir kontrolė. Sąmokslo teorijos suteikia reikšmingumo ir paaiškinimų šiame „pavojingame“ pasaulyje;
- Narcisizmas. Vienas mokslinis tyrimas rado glaudžią koreliaciją tarp narcisistinių bruožų ir sąmokslo teorijų pasekėjų. Didelis egocentriškumas, susireikšminimas ir pažeidžiamumas pasaulinio masto įvykiams ar tendencijoms (tokie įvykiai parodo, kad žmogus vis dėlto nėra pasaulio centras) būdingi sąmokslo teorijų pasekėjams;
- Vertybės. Kai kurie mokslininkai siūlo į sąmokslo teorijas žiūrėti kaip į būdą iškomunikuoti savo asmenines vertybes. Tai reiškia, kad sąmokslo teorijų pasekėjai neturi kitų platformų savo vertybių komunikavimui ar praktikavimui. Tad jie sąmokslo teorijomis bando paryškinti savo pamatines vertybes, taip sukurdami iliuziją, kad prasmingai organizuoja ir kontroliuoja savo gyvenimus;
- Savo tikrojo tikslo ir pašaukimo neradimas. Tikėjimas sąmokslo teorijomis taip pat susijęs su nuobodulio jausmu. Savo pašaukimą rasti nelengva – tam, kad suprastume, kas mums teikia laimę ir prasmę, pirma reikia pažinti save, pažvelgti į savo asmenybės gelmes. Tai padaryti – pažvelgti savo vidiniam sąmokslininkui į akis – yra herojiška užduotis, reikalaujanti daug emocinio darbo, laiko, drąsos ir pastangų. Deja, kuo mažiau ego yra sąmoningas apie savo šešėlį, tuo jis yra labiau linkęs būti jo valdomu („geriau kentėsiu nuo iliuzijos kančios negu akis į akį susidursiu su tikromis problemomis savyje“).
- Fragmentacija ir poliarizacija. Sąmokslo pasekėjų psichika – pasidalijusi ir stipriai fragmentuota. Aiškus, moralizuojantis gero ir blogo padalinimas, su baziniu įsitikinimu, kad „aš – geras, jie – blogi“. Tai yra apie vieną psichikos dalį, kuri yra nukreipta prieš kitą. Viena iš jų nusakoma kaip bloga (kažkas, prieš ką reikia būtinai kovoti). Toks psichikos pasidalinimas atsispindi tame, kaip matomas pasaulis. Kitaip sakant, tokia pasaulėžiūra apie pasaulį nepasako nieko. Tačiau pasako, kaip pasidalinusi psichika.
- Projekcija – mūsų pasąmoningos psichikos dalys, atsispindinčios išoriniame pasaulyje (žmonėse, institucijose, pasaulėžiūroje). Visur matomi sąmokslai, nors iš tikrųjų tai tėra pasidalijimai psichikoje.
- Taip pat pasąmoninga savo bazinių įsitikinimų projekcija (jeigu aš sąmokslaučiau, vadinasi, ir jie sąmokslauja).
„Visur matomi sąmokslai, nors iš tikrųjų tai tėra pasidalijimai psichikoje.“
„Meilė iš pirmo žvilgsnio“ – participation mystique
Participation mystique (mistinis dalyvavimas) yra terminas, kilęs iš antropologijos srities, kurį plačiai naudojo Jungas. Šis terminas yra apie instinktyvų susitapatinimą, sąveiką, kai vyksta pasąmonės lygio komunikacija. Vienas iš participation mystique pavyzdžių yra stiprus susižavėjimas, arba „meilė iš pirmo žvilgsnio“, kurios metu vyksta pasąmoningas susitapatinimas, o po kurio laiko išsisklaido tarsi rūkas ir žmogus nubloškiamas į skaudžią realybę. Sąmokslo teorijos turi panašų veikimo principą – nesąmoningai pagrįstą susitapatinimą, apvelkamą racionalizacijomis ir „paaiškinimais“.
„Tikrieji motyvai – paslėpti ir neaiškūs net pačiam pasekėjui, mat jėgos, maitinančios sąmokslo ideologiją, yra pasąmoningos.“
Anot Jungo, viena pagrindinių psichologijos aksiomų (pradinis, be įrodymo priimamas teorijos teiginys) yra ta, kad kai psichikos dalis atsiskiria nuo sąmonės, ji tik atrodo neaktyvuota. Iš tikrųjų ji apsėda visą asmenybę tokiu stiprumu, kad individo tikslai būna suklastoti tos atsiskyrusios dalies interesams patenkinti. Apjungus tai su sąmokslo teorijų pasekėjų pavyzdžiu, tai reiškia, kad tikrieji motyvai – paslėpti ir neaiškūs net pačiam pasekėjui, mat jėgos, maitinančios sąmokslo ideologiją, yra pasąmoningos.
Mitologija, pasakojimai ir religija
Religiniai tikėjimai (dogmatiniai įsitikinimai, neturintys nieko bendro su dvasingumu) skiriasi nuo sąmokslo teorijų tik tuo, kad sąmokslo teorijos iš šalies atrodo gana ateistinės (žmogus kuria sąmokslą, žmogus yra blogio šaltinis ir panašiai). Kartais žmonės pakeičiami humanoidais, reptilijomis ar ateiviais. Sąmokslo teorijos situacijoje pasąmonės turinys sėkmingai projektuojamas į kitus žmones ar aplinką, tuo pačiu maitina pasekėjus fantazijomis apie nugalėtą blogį.
„Turinys sėkmingai projektuojamas į kitus žmones ar aplinką, tuo pačiu maitina pasekėjus fantazijomis apie nugalėtą blogį.“
Didelis troškimas pasakojimams, „slaptai išminčiai“ ir panašiai, gali būti susijęs su psichikos poreikiu mitui. Dabar, iš akiračio po truputį traukiantis tradiciniams religiniams mitams, sąmokslo teorijos yra puikus taikinys projekcijoms. Dievai su antžmogiškomis galiomis yra pakeisti slaptaisiais agentais, illuminati, žydais ar ateiviais.
Iš Jungistinės psichologijos perspektyvos, religijose randami dievai, mituose ir pasakose esantys veikėjai neturi atvaizduoti konkrečių figūrų, tačiau jie yra psichologinių procesų reprezentacijos, padedančios išspręsti įvairias problemas, su kuriomis gali susidurti žmonės. Pavyzdžiui, drakonas su keliomis galvomis gali reprezentuoti sudėtingą emocinę būseną, su kuria reikia susitvarkyti. Simbolis suteikia galimybę pažvelgti į savo vidinio pasaulio situaciją.
„Tačiau kai sąmoningasis „aš“ neugdo ryšio su pasąmone, viskas priimama tiesiogiai, o ne simboliškai.“
Tačiau kai sąmoningasis „aš“ neugdo ryšio su pasąmone, viskas priimama tiesiogiai, o ne simboliškai. Tokia psichika yra linkusi į mechanistinį, fragmentuotą pasaulio matymą, kuriame daug paranojos, tuštumos, o tuo pačiu – didelis intuicijos, suteikiančios kontekstą, trūkumas. Pavyzdžiui, sąmokslo teorijų fanatikai neretai cituoja religinius tekstus, neva jie tiesiogiai pranašauja ateitį ir puikiai atspindi tai, kas vyksta šiandieniniame pasaulyje. Tačiau retai pagalvojama apie tai, kad galbūt religiniai tekstai nėra apie tiesioginį jų priėmimą – tikroji jų vertė yra interpretavime ir metaforose, kurios, nepriimant jų tiesiogiai, gali suteikti didelės vertės psichologiniame ir dvasiniame (jeigu tai yra aktualu) augime.
Savirefleksija
O su kokiu požiūriu mes sutinkame sąmokslo teorijų idėjas?
Su humoru? Laikome jas pavojingomis? Ar iškart priimame kaip tiesą? Ką tai pasako apie mus?
susiję straipsniai
Sąmokslo teorijos: kodėl svarbu iš jų ne tik juoktis?
Sąmokslo teorijos – I dalis
Kognicija, mokslinis raštingumas ir kodėl vakcinos vis dėlto nesukelia autizmo
Sąmokslo teorijos – II dalis
Bardon, A. (2020) ‘Coronavirus Responses Highlight how Humans are Hardwired to Dismiss Facts that don’t Fit their Worldview’, The Conversation. Prieiga per internetą: https://theconversation.com/coronavirus-responses-highlight-how-humans-are-hardwired-to-dismiss-facts-that-dont-fit-their-worldview-141335
Butter M. (2020) “There’s a Conspiracy Theory that the CIA Invented the Term ‘Conspiracy Theory’- Here’s Why”, The Conversation. Prieiga per internetą:
https://theconversation.com/theres-a-conspiracy-theory-that-the-cia-invented-the-term-conspiracy-theory-heres-why-132117
Dictionary.com (2021) Definition of conspiracy theory | Prieiga internetu:
https://www.dictionary.com/browse/conspiracy-theory
Douglas M.K., Uscinski J.E., Sutton R.M., Cichocka A., Nefes T. , Ang C.S., Deravi F. (2019) ‘Understanding Conspiracy Theories’, Advances in Political Psychology, Vol. 40, https://doi.org/10.1111/pops.12568
Franks B., Bangerter A., Bauer M. (2013) ‘Conspiracy theories as quasi-religious mentality: an integrated account from cognitive science, social representations theory, and frame theory’, Frontiers in Psychology, Vol 4. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.3389/fpsyg.2013.00424
Georgiou N. (2020) ‘From Reptile Overlords to Rubella Outbreaks: the Psychology of Conspiracy Theories’, Society for Personality and Social Psychology. Prieiga per internetą:
https://spsp.org/news-center/blog/georgiou-psychology-conspiracy-theory
Gorvett Z. (2020) ‘What We Can Learn From Conspiracy Theories’, BBC. Prieiga per internetą:
https://www.bbc.com/future/article/20200522-what-we-can-learn-from-conspiracy-theories
Jim Kline (2017) ‘C. G. Jung and Norman Cohn Explain Pizzagate: The Archetypal Dimension of a Conspiracy Theory’, Psychological Perspectives, 60:2, 186-195
Marchiano L., Lee J.R., Steward D.C. (2021) ‘Seeking Certainty: The Seduction of Conspiracy Theories’ , This Jungian Life [vaizdo įrašas]. Prieiga per internetą: https://youtu.be/XOz0Iptdues
Merriam-webster.com (2021) Definition of CONSPIRACY THEORY | Prieiga internetu:
https://www.merriam-webster.com/dictionary/conspiracy%20theory
National Research Council (1996) ‘National Science Education Standards’, Washington, DC: The National Academies Press. https://doi.org/10.17226/4962.
Raab, M. H., Ortlieb, S. A., Auer, N., Guthmann, K., & Carbon, C. C. (2013). ‘Thirty shades of truth: conspiracy theories as stories of individuation, not of pathological delusion’. Frontiers in psychology, 4, 406. https://doi.org/10.3389/fpsyg.2013.00406
Vladislav Šolc (2019) ‘Dark Religion and Conspiracy Theories’, Jung Journal, 13:4, 14-34, DOI: 10.1080/19342039.2019.1676142