LGBT+ diskriminacija: pradėk nuo savęs arba individualus lygmuo

Asmeninė ir kolektyvinė pasąmonė arba kur susitinka asmeninės patirtys ir žmonijos likimas?

Pasąmonė: III dalis

Analizuodami pasąmonės sąvoką galime apsigauti, kad pasąmonė – kažkas išskirtinai asmeniško ar individualaus. Nors remiantis Froidu pasąmonėje slepiasi tai, ką savo gyvenimo eigoje užslopinome, Jungas siūlo kai ką daugiau. Anot jo, pasąmonė nėra tik asmeninių patyrimų „seifas“ – joje glūdi ir visai žmonijai universalus, įgimtas turinys, nulemiantis ne tik mūsų, kaip individų, bet ir visuomenės gyvenimą. Visuotinis arba – kitais žodžiais – universalus žmogaus smegenų panašumas lemia visuotinę vienodo psichikos veikimo galimybę. Šį veikimą Jungas vadina kolektyvine pasąmone.

Tam, kad galėtume įvertinti Jungo sukurto ir išgarsinto kolektyvinės pasąmonės termino reikšmingumą, svarbu prisiminti Froidą ir jo pasąmonės koncepciją. Originali Froido pasąmonės idėja buvo apie tai, kad joje talpinamos visos per sąmonę patekusios patirtys, kurios kada nors buvo užslopintos dėl per didelio skausmo ar visuomenės tradicinių standartų neatitikimo.

Ar Jungo ir Froido asmeninės pasąmonės koncepcija – tokia pati?

„Vaikystės patirtys suteikia tik formą, tarsi modelį, kuriuo žmogus bandys spręsti problemas dabartyje. Tikroji patologinio turinio priežastis yra dabartyje.“

Tačiau yra vienas svarbus skirtumas – Jungas sako, kad vaikystės patirtys galimai veikia kaip prisiminimas, kuris riboja psichinę energiją ir sukuria formą ateities (tai yra, suaugusiojo) simptomams ateityje. Tai nėra tas pats, kas sakyti, kad vaikystės patirtys yra simptomų priežastis: Jungas mato simptomus kaip turinčius tikslą arba teleologiją (ateities prasmę, motyvą). Tai reiškia, kad vaikystės patirtys suteikia tik formą, tarsi modelį, kuriuo žmogus bandys spręsti problemas dabartyje. Tikroji patologinio turinio priežastis yra dabartyje.

Asmeninė pasąmonė pagal Jungą

Jungas sugalvojo terminą asmeninė pasąmonė tam, kad galėtų pristatyti kolektyvinės pasąmonės sąvoką, ir atskirtų šias dvi koncepcijas. Grubiai tariant, tai, kas Froidui buvo pasąmonė, Jungui yra asmeninė pasąmonė – ji laiko nuslopintą turinį, kylantį iš žmogaus biografinės istorijos – dažnai infantilų.

Anot Jungo, asmeninė pasąmonė talpina:

  • turinį, kuris tapo pasąmoningu, nes prarado savo intensyvumą arba buvo pamirštas (įvairūs prisiminimai, kasdienės patirtys ir visa sugerta informacija);
  • turinį, kuris tapo pasąmoningu, nes sąmonė buvo nuo jo atskirta (slopinimas);
  • turinį, kurio dalis yra pojūtiniai įspaudai, kurie niekada neturėjo pakankamo intensyvumo, kad pasiektų sąmonę, bet vis tiek kažkaip pateko į psichiką.

Jungas asmeninę pasąmonę mato kaip vieną iš paviršinių psichikos sluoksnių, kuris yra vartai į kolektyvinę pasąmonę.

Kolektyvinė pasąmonė

„Kolektyvinė pasąmonė yra universalios ir viršasmeninės prigimties.“

Kolektyvinė pasąmonė – tai pasąmonės dalis, kuri susideda iš instinktų, prisiminimų ir patirčių, kuriais dalijasi visa žmonija. Tai nekyla iš asmeninių patyrimų. Priešingai – ji egzistuoja nepriklausomai nuo individualaus asmens patyrimo. Kitais žodžiais – kolektyvinė pasąmonė yra universalios ir viršasmeninės prigimties. Ji taip pat dar kartais vadinama objektyviąja psichika.

Anot Jungo, psichiniai elementai, sudarantys kolektyvinę pasąmonę, yra paveldimi. Juos galima suskirstyti į instinktus ir archetipus – struktūrines formas, „pagrįstas istorine žmonijos patirtimi“ (pilną apibrėžimą galite rasti čia). Archetipiniai vaizdiniai pasireiškia pasakose, mitologijoje, religijose ir kituose kultūriniuose fenomenuose. Kitaip tariant, tai įvairios mitologinės asociacijos, motyvai ir vaizdiniai, kurie vis iš naujo iškyla, nepriklausomai nuo istorinės tradicijos ar geografinės vietos. Kolektyvinę pasąmonę galime matyti kaip begalinį banką, kuriame slepiasi visų evoliuciškai išgyventų psichinių struktūrų informacija.

„Instinktai + archetipai = kolektyvinė pasąmonė.“

Suvedus viską į „formulę“, gautume tokią: instinktai + archetipai = kolektyvinė pasąmonė. Kiekvienas instinktas turi atitinkamą archetipą ir atvirkščiai. Iš tiesų instinktus ir archetipus geriausia yra įsivaizduoti kaip dvi skirtingas tos pačios monetos puses.

Tai reiškia, kad giliuosiuose pasąmonės sluoksniuose slypi įgimtos intuicijos formos – suvokimo ir supratimo archetipai. Jie suformuoja žmogaus suvokimo būdus ir supratimus į specifiškai žmogiškus modelius. Tai struktūros, kurios nulemia tai:

  • ką mes patirsime;
  • kaip mes tai patirsime.

Būtent kolektyvinėje pasąmonėje, kuri yra iliustruojama mitiniais motyvais, ir slepiasi visos neasmeninės archetipinės psichinės jėgos. Ego (sąmoningasis „aš“) tam tikrais atvejais gali ištirpti šiame kolektyvinės pasąmonės turinyje – tokie atvejai vadinami psichoze. Būtent dėl to stipri asmenybė yra ypatingai svarbi sąlyga saugiam susitikimui su pasąmone.

Sąveika tarp asmeninės ir kolektyvinės pasąmonės

Kolektyvinė pasąmonė, priešingai negu asmeninė, nerodo ženklų, kad ją būtų įmanoma kada nors įsisąmoninti. Panašu, kad jos neįmanoma prisiminti net su giluminės analizės (intensyvios ir ilgalaikės psichoterapijos rūšis) pagalba, mat ji niekad nebuvo nuslopinta ar pamiršta. Ji taip pat nėra kažkokia atskira asmeninės pasąmonės, sau „gyvenanti“ dalis – apie ją geriau tiktų galvoti kaip apie begalinį potencialą. Tokių kaip idėjų, su kuriomis gimstame, nėra, bet yra galimybės idėjoms susikurti – galima sakyti, kad tai a priori idėjos, kurios gali būti atsektos tik pagal jų pasireiškimą.

Mūsų asmeninės psichikos ir kolektyvinės psichikos tarpusavio ryšys yra toks pats, kaip ir individo ryšys su visuomene. Tai reiškia, kad taip, kaip individas nėra tiesiog visiškai unikali, atskira ir nuo nieko nepriklausanti būtybė, taip ir žmogaus psichika nėra tiesiog atskiras ir savarankiškas fenomenas – ji taip pat yra ir kolektyvinis fenomenas. Kiek žmogus yra priklausomas nuo sociumo, tiek ir asmeninė psichika yra priklausoma nuo kolektyvinės.

„Kiek žmogus yra priklausomas nuo sociumo, tiek ir asmeninė psichika yra priklausoma nuo kolektyvinės.“

Svarbu nebrėžti labai ryškios linijos tarp asmeninės ir kolektyvinės pasąmonės. Tiesa tokia, kad ta linija neegzistuoja – asmeninės ir kolektyvinės pasąmonės turinys yra susipynęs, glaudžiai susijęs. Ryškus atskyrimas ir padalijimas yra labai naudingas nagrinėjant teoriją, tačiau praktikoje viskas yra labiau sulieta ir į visą pasąmonę dažniau žiūrima kaip į vieną visumą. Gebėjimas abu požiūrius matyti kaip vieną visumą ir tuo pačiu atpažinti skirtingas dalis yra reikalingas praktikoje – svarbu neprisidėti prie dar didesnių pasidalinimų psichikoje, į kuriuos ji ir taip yra linkusi.

susisiję straipsniai

Article9Pic2

NEMATOMA MŪSŲ DALIS – PASĄMONĖ: KODĖL JI SVARBESNĖ NEI ĮSIVAIZDUOJAME?

Pasąmonė – I dalis

Article14Card

UŽ MUS GUDRESNĖ PASĄMONĖ, KURIOJE SLEPIASI IR VISA ATEITIES INFORMACIJA

Pasąmonė – II dalis

Article7Card

KAS PER „DAIKTAS“ TA GELMIŲ PSICHOLOGIJA?

Psichoterapijos galia

Gudaitė, G. (1997) „Įvadas į analitinę psichologiją‘‘, Vilniaus universiteto leidykla

Jung, C.G. (1966) ‘On the Relation of Analytical Psychology to Poetry’, from ‘Spirit in Man, Art and Literature’, vol.15 of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.

Jung, C. G. (1966) ‘Psychotherapy Today’, from ‘The Practice of
Psychotherapy’, vol.16 of ‘Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.

Jung, C. G. (1967) ‘The Relations between the Ego and the Unconscious’ from ‘Two Essays on Analytical Psychology’, vol.7 of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.

Jung, C. G. (1971) ‘Aion: Phenomenology of the Self’ in J. Campbell (Ed) ‘The Portable Jung’, R. F. C. Hull (Trans). New York: Viking Press, pp. 139-162.

Jung, C.G. (1971) ‘Definitions’ from ‘Psychological Types’, vol.6 of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.

Jung, C. G. (1971) ‘Instinct and the Unconscious’ in J. Campbell (Ed) ‘The Portable Jung’, R. F. C. Hull (Trans). New York: Viking Press, pp. 47-58.

Nicoll, M. (1918) ‘Why is the ‘Unconscious’ Unconscious?’, British Journal of Psychology, 9 (2), pp.230-235. https://doi.org/10.1111/j.2044-8295.1918.tb00222.x

Papadopoulos, R.K. (2006) ‘The Handbook of Jungian Psychology: Theory, Practice and Applications’, Routledge.

Williams, M. (1963) ‘The Indivisibility of the Personal and Collective Unconscious’, Journal of Analytical Psychology, 8(1), 45–50, doi:10.1111/j.1465-5922.1963.00045.x