Autorė: Dominyka Bodrije
Redaktorė: Izabelė Kačinskaitė
Mirties tabu: kaip vakariečiai save apgavo, kad susitaikė su mirtingumu?
Apie mirtį – I
Šiandieniniame pasaulyje, o ypač Vakarų kultūroje, tarp gyvųjų ir mirusiųjų žioji praraja, o pati mirtis matoma kaip kažkas, ko reikėtų vengti. Jeigu paanalizuotume, pamatytume, kad visas medicinos mokslas siekia atidėti mirtį. Tuo tarpu mes, galbūt pasąmoningai vengdami tą pripažinti, aplinkiniams mėgstame atmestinai kartoti „juk visi kada nors mirsime“, taip vengdami bet kokio gilesnio mirties tyrinėjimo.
Mirtis Vakaruose
Stiprų mirties vengimą galima pastebėti moderniose Vakarietiškose laidotuvių tradicijose. Vis dažniau tėvai vaikų nesiveda į laidotuves – palieka juos namuose. Velionio kūnas dažniausiai išvežamas kremavimui arba „pagražinimams“. Tada kruopščiai balzamuojamas, gražiai aprengiamas ir grimuojamas.
„Mirusiojo kūnas yra labai stiprus mirties simbolis, o jo vengimas gali būti susijęs su vengimu susidurti su savo mirtingumu.“
Žinoma, savaime suprantama, kad tam tikri žingsniai yra privalomi, kad būtų galima atsisveikinti su velioniu pagal Vakarietiškus papročius. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į platesnį šių veiksmų paveikslą – pavyzdžiui, kaip jie prisideda prie mirties suvokimo ir stiprina ryšio trūkumą tarp vakariečių ir mirties sampratos. Susidaro įspūdis, kad kūnas tampa kažkuo, ko reikėtų vengti, jeigu jis neatrodo pakankamai reprezentatyviai. Šeima ir artimieji ne visada prašo galimybės kūną pamatyti, net jeigu jis būna ir „pagražintas‘‘. Šarvojimo salėse karstas dažnai būna uždegtas (Lietuvoje, skirtingai nei kituose Vakarietiškuose kraštuose, kol kas populiariau atidengti karstai). Kad ir koks tas atsisveikinimas, iš Vakarietiškų tradicijų matome, kad gyvųjų akys linkusios priimti mirusiuosius tik tada, kai mirties pėdsakai jau yra užglaistyti. Tai svarbu, nes mirusiojo kūnas yra labai stiprus mirties simbolis, o jo vengimas gali būti susijęs su vengimu susidurti su savo mirtingumu.
Mirties pornografija
Vakariečiai, kaip visuomenė, atrodo, stengiasi susilaikyti nuo rimtų diskusijų apie mirtį. Žiniasklaida, pop filmai, literatūra nediskutuoja ir rimtai nekalba apie tai, kas vyksta po mirties. Panašu, kad ši rolė atiteko bažnyčiai arba populiariajam mokslui (kuris, beje, teigia, kad po mirties nieko nėra). Nebelieka vietos savarankiškiems apmąstymams, diskusijoms.
Dar 1955-aisiais Geoffrey Goreris pastebėjo, kad egzistuoja didelė paklausa įvairioms TV laidoms, filmas ir knygoms, vaizduojantiems žiaurias, neretai stipriai smurtines mirtis ir kraują. Anglų kalboje yra specifinis žodis gore apibūdinantis smurtinius, žiaurius, kraujo pilnus vaizdinius (pavyzdžiui, kai kurie siaubo filmai klasifikuojami kaip turintys daug gore).
Dabar, 2022 metais, egzistuoja šimtai įvairių internetinių svetainių ir forumų, kuriuose žmonės dalijasi mirusiųjų nuotraukomis, mirštančių žmonių vaizdo įrašais (po įvairių nelaimių ar netgi nelaimės metu) ir panašiais gore vaizdiniais. Forumams populiarėjant, paprastai nustatomos griežtesnės taisyklės, smurtinė medžiaga draudžiama arba ribojama, o rezultate forumo dalyviai persikelia į kitus forumus. Tad laikui bėgant atsiranda vis daugiau ir daugiau tokių internetinių svetainių. Labiausiai smurtinę medžiagą, kurią gali cenzūruoti paieškų svetainės, galima rasti tamsiajame internete (angl. DarkWeb), kurio taip paprastai nepasieksi.
„Esame pritraukti mirties motyvo, žiaurių vaizdų ir istorijų, nes pasąmoningai bandome užmegzti bent jau kažkokį ryšį su mirties motyvu.“
Goreris mirties vaizdų reprezentacijas vadina „mirties pornografija“. Anot jo, šie mirties vaizdiniai puikiai atspindi mūsų visuomenės šešėlį (tamsiąją, nematomą visuomenės psichikos dalį). Stiprūs ir šokiruojantys mirties atvaizdavimai įvairiose medijose galimai tėra pasąmoninga, nuoširdaus ryšio su mirties tema trūkumo mūsų visuomenėje, kompensacija. Esame pritraukti mirties motyvo, žiaurių vaizdų ir istorijų, nes pasąmoningai bandome užmegzti bent jau kažkokį ryšį su mirties motyvu.
Vakarų pasaulio liga
Vengimas susidurti su savo mirtingumu ir mirties vengimas apskritai, anot garsaus post-jungisto James Hilmano, yra viena pagrindinių žmonijos ligų. Tai dėmesio verta mintis, į kurią galbūt konstruktyviausia sureaguoti globaliai – mirties temos vengimas geriau tiktų apibūdinti Vakarų visuomenės „ligą“ mat vadinti ją visos žmonijos liga, kiek klaidinga.
Taip yra todėl, kad kitų civilizacijų tradicijose, ypač Tolimuosiuose Rytuose, mirtis yra matoma visiškai kitaip nei čia, Vakaruose. Pavyzdžiui, galima pažvelgti į senąsias Egipto tradicijas, kuriose mirusieji yra mumifikuojami, į šiuolaikines tradicijas Indijoje, kur mirusiųjų kūnai kremuojami viešose vietose, arba netgi tokias tradicijas kaip Famadihanos festivalį, kuris vyksta Madagaskare. Šio festivalio metu mirusieji yra laidojami antrą kartą. Tai reiškia, kad prieš tai kūnai būna ekshumuojami, pakartotinai išvalyti ir suvynioti praėjus dviems metams po pirmojo laidojimo.
Panašūs papročiai egzistuoja ir įvairiose Lotynų Amerikos gentyse, kitose Tolimųjų Rytų šalyse ir nekrikščioniškose Afrikos šalyse. Tose vietose skiriasi ir laidotuvių prasmė. Pavyzdžiui, Vakaruose dažniau koncentruojamasi į individo netektį, į atsisveikinimą, su tikslu padėti artimiesiems susitaikyti su netektimi. Tuo tarpu Rytuose ar įvairiose genčių apeigose visko centras yra mirusysis, jo kelionė į Anapus ir prisitaikymas naujame egzistencijos lygmenyje.
Slapstymasis
„Nors galime apsimesti, kad esame susitaikę su savo mirtingumu, iš tiesų tiesiog visus su mirtimi susijusius klausimus sėkmingai sušluojame po kilimu.“
Anot Jungo, mes visi inventoriuje turime įvairių banalių frazių apie gyvenimą, kurias retkarčiais, tarsi išminčiai, sakome aplinkiniams. Pavyzdžiui: „mes visi kada nors mirsime“ arba „juk amžinai negyvensi“ ir panašiai. Tačiau, „kai tamsoje ir tyloje naktį būname vieni, baimė gali sukaustyti mus kaip dusinanti antklodė.“. Šiais žodžiais Jungas glaustai ir taikliai apibūdina tipinio vakariečio santykį su mirtimi. Apskritai, nors galime apsimesti, kad esame susitaikę su savo mirtingumu, iš tiesų tiesiog visus su mirtimi susijusius klausimus sėkmingai sušluojame po kilimu.
susiję straipsniai
Kodėl mūsų visuomenė nekalba apie mirtį ir šiek tiek apie mirštančiųjų psichoterapiją
Apie mirtį – II
Kodėl sveika kalbėti apie mirtį?
Apie mirtį – III
Kitoks požiūris į gedulą: kaip jis mus keičia?
Apie mirtį – IV
Chapple, A., & Ziebland, S. (2010) ‘Viewing the body after bereavement due to a traumatic death: qualitative study in the UK’. BMJ (Clinical research ed.), 340, c2032. https://doi.org/10.1136/bmj.c2032
Gorer, G. (1955) ‘The Pornography of Death’, Encounter (Journal), pp.49-52.
Hillman, J. and Shamdasani S. (2013) ‘Lament of the Dead: Psychology After Jung’s Red Book’, New York: W.W. Norton & Company.
Jung, C. G. (1970) ‘The Soul and Death’, from ‘Structure & Dynamics of the Psyche’, vol.8 of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Jung, C. G. (1970) ‘Psychological Commentary on the Tibetan Book of the Great Liberation’, from ‘Psychology and Religion: West and East’, vol. 11 of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Kelly, E., Crabtree, A., Gauld, A., Grosso, M. and Greyson, B. (2010) ‘Irreducible Mind’, Lanham, Md.: Rowman & Littlefield.
McBride P. (2014) ‘The Pyres of Varanasi: Breaking the Cycle of Death and Rebirth’ [online] Nationalgeographic.com. Prieiga per internetą: https://www.nationalgeographic.com/photography/proof/2014/08/07/the-pyres-of-varanasi-breaking-the-cycle-of-death-and-rebirth/
Segal, R.A. (1998) ‘Jung on Mythology: Key Readings’, London: Routledge.
Von Franz, M.L. (1998) ‘On Dreams and Death: a Jungian Interpretation’, Chicago, Ill. : Open Court.