Autorė: Dominyka Bodrije
Redaktorė: Izabelė Kačinskaitė
Menininkas ir du meno tipai pagal Jungą
Kūryba, vaizduotė ir pasąmonė: III dalis
Kai kurie menininkai garsėja skandalingomis gyvenimo istorijomis, vienišumu ir sunkias išgyvenimais. Šie kūrėjai apdovanoti stipraus kūrybinio impulso dovana, kuri, nors ir yra gyvybiškai reikalinga visos visuomenės psichologiniam balansui išlaikyti, gali sukelti disbalansą pačio menininko psichikoje ir gyvenime. Pats kūrybinis procesas transformuoja kūrėją: anot Jungo – ne Gėtė sukūrė „Faustą“, o „Faustas“ sukūrė Gėtę. Apie menininkų gyvenimą, jų santykį su visuomene ir skirtingus meno tipus kalbėsime būtent šiame straipsnyje.
Menininko konfliktas
„Menininkų gyvenimai neretai būna tragiški ne dėl „likimo“, o dėl asmenybės disbalanso arba jų negebėjimo prisitaikyti.“
Anot Jungo, žmogus stipriai sumoka už savo kūrybinę dovaną. Kiekvienas menininkas yra dviejų, vienas kitam prieštaraujančių aspektų, sintezė: iš vienos pusės jis yra tiesiog eilinis žmogus, gyvenantis savo asmeninį gyvenimą. Iš kitos pusės – jis yra neasmeninis kūrybos procesas. Tai suprantant, nenuostabu, kad menininkas psichologui yra labai įdomus. Menininko gyvenimas neišvengiamai yra pilnas konfliktų, nes dvi minėtos vidinės jėgos nuolat kariauja: jei viena neišvengiamai ilgisi paprasto žmogaus laimės, pasitenkinimo ir saugumo, kita gali užgožti asmeninius troškimus ar net poreikius dėl negailestingos ir stiprios aistros kūrybai.
Galima sakyti, kad visi turime tam tikrą, limituotą energijos kiekį. Menininkai kūrybiniame procese atiduoda be galo didelę energijos dalį – žvelgiant iš psichologinės perspektyvos, ant jų gula didesnė kolektyvinė atsakomybė nei ant kitų visuomenės narių. Tai reiškia, kad tokia dinamika – kai vienai sričiai skiriamas žymiai didesnis kiekis energijos nei kitoms – neišvengiamai paliks deficitą kurioje nors kitoje asmenybės dalyje. Kūrybinis impulsas gali taip išsunkti sąmoningąjį „aš“, kad menininkui gali tekti susiduria su labai primityviomis būsenomis.
Pats kūrybinis procesas yra tarsi dovana, didesnė nei sąmoningasis „aš‘‘, o kūryba gali būti laikoma didele atsakomybe, gulančia ant menininko pečių – dažnai atrodo, kad pats kūrybinis objektas žūtbūt reikalauja būti sukurtas. Kadangi šis procesas gali būti labai vieniša veikla, reikalaujančia daug laiko ir keliančia nemažai nerimo, menininkui reikalingas kompanjonas, parama, draugai. Net nesvarbu, ar tas kompanjonas kuria kartu – svarbu, kad kūrybos procesas nenugramzdintų menininko į stiprią izoliaciją.
„Jei pavyksta koncentruotis į patį procesą – vidinis cinikas praranda galią, o pats procesas iš savęs tampa apdovanojantis.“
Kūrėjai taip pat dažnai stoja į akistatą su vidiniu ciniku, kuris nuolat kartoja tokius žodžius kaip „tai – niekam neįdomu“ arba „kas tu manai toks esantis?“. Sunkiausia būna tuomet, kai koncentruojamasi į rezultatą ir galutinį produktą. Tada vidinis cinikas įgauna daugiau galios ir gali žmogui priminti baimes ir mintis, jog žmonės pagalvos, kad menininko kūrinys – nesąmonė. Tačiau jei pavyksta koncentruotis į patį procesą – vidinis cinikas praranda galią, o pats procesas iš savęs tampa apdovanojantis.
Menininkas – kolektyvinis žmogus
Jungistinės psichologijos akimis, menininkas nėra tiesiog eilinis žmogus, jis – kolektyvinis žmogus, visos žmonijos pasąmoningo psichinio gyvenimo formuotojas.
Meno kūriniuose apstu simbolių – pirmapradžių, archetipinių vaizdinių. Archetipai iš savęs nėra nei blogi, nei geri – jie yra neutralūs, iki kol neatsiranda kontaktas su sąmoninguoju „aš“ – ego. Kai sąmoningas požiūris yra per daug vienpusiškas, archetipai instinktyviai iškyla su tikslu kompensuoti tą visapusišką požiūrį menininko sapnuose ar vizijose, taip siekdami atstatyti balansą individualiame arba visos epochos lygmenyje. Kūryba – kompensuojantis mechanizmas, padedantis palaikyti balansą visuomenės lygmenyje.
Menininko ir visuomenės santykis
Menininkai meta iššūkį visuomenėje vyraujančiam įsitikinimui, kad viskas turėtų būti vienaip, o ne kitaip. Šis požiūris, dar vadinamas „normalumu“, vienokia ar kitokia prasme, menininkui dažnai yra svetimas. Galima sakyti, kad menininkas netgi turėtų toks būti – tuomet kūrybinis procesas savo išraiškai pasirenka būtent jį.
„Viena menininkų dalis gali norėti, kad jų kūrybą kiti priimtų ir įvertinimu. O tuo pačiu kita dalimi jie gali norėti išlikti paslaptyje, nes žinomumas turi kainą.“
Patys menininkai dažnai, sąmoningai ar nesąmoningai, saugosi visuomenės įtakos – jie nenori kurti kažko, kas yra iš kažkur kitur. O pilnai surasti būtent tai, ką nori kurti pats, yra nelengva – užtrunka daug laiko ir pastangų, kol pavyksta atmesti visų kitų įtakas ir surasti savo unikalią meninę išraišką. Viena menininkų dalis gali norėti, kad jų kūrybą kiti priimtų ir įvertinimu. O tuo pačiu kita dalimi jie gali norėti išlikti paslaptyje, nes žinomumas turi kainą.
Svarbu paminėti ir visuomenėje vyraujantį patriarchalinį požiūrį, kurį vis dar galima pastebėti, jei atidžiau išanalizuosime visuomenės reakciją į kuriantį vyrą ir kuriančią moterį. Pavyzdžiui, vyras, kuris viską meta ir užsidaro palėpėje kurti muzikos arba rašyti knygos, matomas kaip drąsus kūrėjas. Tuo tarpu moteris, pasirinkusi tapybą vietoj vakarienės gaminimo šeimai, dažniau vadinama savanaude.
Du meno tipai
Jungas išskiria du skirtingus meno tipus: psichologinį ir vizionierinį meną. Būtent psichologinei analizei psichologinės novelės nėra įdomios, nes jos pačios save paaiškina – tokiu atveju nelieka, ką veikti, galima nebent kritikuoti kūrinį arba jį praplėsti. Tačiau visai kitaip yra su ne psichologiniais kūriniais, kurie palieka daug vietos analizei ir interpretacijai.
Tas pats principas galioja ir kitose meno formose. Galima poeziją naudoti kaip pavyzdį – vienas mėgstamiausių Jungo kūrinių – Gėtės „Fausto“ – pirmoji dalis stipriai skiriasi nuo antrosios. Pirmoje dalyje psichologui nėra ko pridėti ar atimti. Tuo tarpu antrojoje dalyje apstu dalykų, kuriuos galima analizuoti. Mat pirmoji „Fausto“ dalis yra psichologinis menas, antra – vizionieriškas menas.
Psichologinis menas susideda iš medžiagos, paimtos iš žmogaus sąmoningo gyvenimo – tai apima menininko nusivylimus, patirtis, stiprias emocijas, aistrą ir visus kitus žmogiškojo gyvenimo aspektus. Būtent tai aprėpiančių literatūros ir filmų kūrinių kiekį suskaičiuoti sunku. Mat tai yra visi kūriniai apie meilę, šeimą, nusikaltimus, visuomenę, tragiškos ar komiškos dramos ir panašiai. Aprašomos situacijos ir patirtys savyje neturi nieko keisto – jos yra universaliai žinomos ir patirtos. Kad ir kokia menine forma tai perteikiama, tokie kūriniai visada telpa į žmogaus patirties rėmus. Būtent todėl, kad tokie kūriniai telpa į psichologiškai suprantamą amplitudę, juos Jungas ir vadina psichologiniais.
Vizionieriniame mene viskas yra atvirkščiai: turinys nebėra pažįstamas, tai – kažkas keisto ir svetimo, kas kyla iš taip giliai, jog atrodo, kad ateina iš priešistorinių laikų. Tai pirmapradė patirtis – neįtikėtinai stipri, keista, svetima, gąsdinanti, bet tuo pačiu nešanti daug prasmės. Kad ir kas vaizduojama vizionieriniame mene, to neįmanoma apsakyti žodžiais. Pamatę tokio tipo meną galime būti nustebę, pasišlykštėję, sumišę, gali atrodyti, kad norime atsakymų, komentarų, paaiškinimų. Toks menas neprimena nieko iš mūsų kasdienybės, priešingai – jis kupinas simbolių, fantazijos elementų, dviprasmybių, yra panašus į sapnus ar gali priminti nakties baimes, tamsą, ar kitus, visiškai nepažįstamus ir slaptus psichikos kampus.
Menininkas ir kūrybos reikšmė
„Dažnai patys menininkai nesupranta savo kūrinių sąsajos su pasąmone gilumo.“
Dažnai patys menininkai nesupranta savo kūrinių sąsajos su pasąmone gilumo, taip pat to, kiek jų kūryba neša prasmės visuomenei ir pačiam kūrėjui – tarsi kūrybinio proceso rimtumą reikėtų ginti nuo paties menininko priešiškumo. Menininkas gali užtikrintai kartoti, kad jo darbas „nieko nereiškia“ arba, kad jis yra „apie nieką“, tačiau tai nuspręsti – ne menininko galioje. Daugiau apie meno analizę, kritika ir kūrinių prasmę – kitame šios serijos straipsnyje.
susiję straipsniai
Tiksliukų kūrybiškumas, vidinis kritikas, menas ir dailės terapija
Tinklalaidė #6
2023-02-15
Ką daryti, jeigu nebegaliu kurti? Kūrybinis procesas iš jungistinės perspektyvos
Kūryba, vaizduotė ir pasąmonė: II dalis
2023-06-21
Kiekviename iš mūsų slypintis menininkas: kaip jį išlaisvinti?
Kūryba, vaizduotė ir pasąmonė: I dalis
2023-03-08
Avery-Clark, C.(2014) ‘Yearning: A Jungian Perspective on Creativity’. Ph.D. Saybrook University. Prieiga per internetą: https://www.draveryclark.com/wp-content/uploads/2015/05/Yearning-A-Jungian-Perspective-on-Creativity.pdf
Jung, C.G. (1966) ‘On the Relation of Analytical Psychology to Poetry‘, from ‘Spirit in Man, Art, and Literature’, vol.15 of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Jung, C.G. (1966) ‘Psychology and Literature’, from ‘Spirit in Man, Art, and Literature’, vol.15 of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Jung, C.G. (1966) ‘“Ulysses’’: A Monologue‘, from ‘Spirit in Man, Art, and Literature’, vol.15 of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Jung, C.G. (1998), ‘Jung’s Seminar on Nietzsche’s Zarathustra’, ed. James Jarrett. Princeton: Princeton University Press.
Richards, P., Richards, S. and Dowling, J., (2020) ‘Lost Your Creativity?’ [vaizdo įrašas] Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=3Xpz0BrI9-k
Richards, P., Richards, S. and Dowling, J., (2020) ‘How to Access Symbols to Ignite Your Creativity’ [vaizdo įrašas] Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=z8tPnQUczP0
Smith, E. (2012) ‘The Psychology of Artists and the Arts’. Jefferson, North Carolina: McFarland.
Steward, D., Marchiano, L., Lee, J. (2020) ‘Creativity’ [vaizdo įrašas]. Prieiga per internetą: https://youtu.be/Wp8uhdFF5GE