Autorė: Dominyka Bodrije
Redaktorė: Izabelė Kačinskaitė
Kodėl sveika kalbėti apie mirtį?
Apie mirtį III
„Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,
Ir niekas manęs neminės!“ – Maironis
Mintys apie mirtį, nors ir dažnai gąsdinančios, yra neatsiejama mūsų egzistencijos dalis. O anot analitinės psichologijos, ir neišvengiama psichologinio brendimo dalis. Pasak šios krypties specialistų, kuo labiau psichiškai bręstame, tuo labiau keičiasi mūsų požiūris į mirtį. Esą jai artėjant mes imame susitaikyti su tuo, kas yra neišvengiama. Tačiau kas nutiks, jei ir toliau ignoruosime artėjančią mirtį? Nuo ko priklauso, kaip patirsime mirtį?
Mirties kontempliacijos svarba
„Norėdami džiaugtis gyvenimu ir vidine ramybe, anksčiau ar vėliau turėsime gvildenti mirties klausimą.“
Gili mirties ir pomirtinio gyvenimo (ar ne gyvenimo) kontempliacija ir analizė nėra tik tuščia filosofinė diskusija. Iš tikrųjų tai yra vienas esminių žingsnių individo psichologinio brendimo kelyje. Vien paties mirties ar pomirtinio gyvenimo klausimo kontempliavimas, meditacijos, sutelktos į šiuos klausimus, ilgos diskusijos su savimi ar kitais, yra neišvengiamas žingsnis individuacijos (psichinės raidos) procese. Žmogaus vidinė ramybė priklauso nuo to, kiek toli jis nuėjo individuacijos proceso kelyje. Tad svarbu suprasti, kad norėdami džiaugtis gyvenimu ir vidine ramybe, anksčiau ar vėliau turėsime gvildenti mirties klausimą.
„Svarbu atsižvelgti ir į mitinę psichikos dalį, kad ir kokia neracionali ji pasirodytų.“
Trumpai tariant, gilus ir rimtas mirties kontempliavimas yra neišvengiamas, norint pasiekti psichologinį augimą ir tęsti savo individuacijos kelionę. Racionalioji psichikos dalis (ego, mūsų sąmoningasis „aš“) gyvena mirties neigime, kuris neleidžia skleistis individuacijos procesui. Rezultate, psichinė energija stringa. Tokiam sąmonės požiūriui kompensuoti, pasąmonė (arba mitinė psichikos dalis) reikalauja, kad būtų gilinamasi į tokius klausimus kaip, pavyzdžiui, kas vyks po mirties. Svarbu paminėti, kad individas niekuomet nepatirs pilnatvės, jeigu nepaisys bent vienos iš savo dalių, tad svarbu atsižvelgti ir į mitinę psichikos dalį, kad ir kokia neracionali ji pasirodytų.
Anot Jungo, tam, kad galėtume visavertiškai gyventi, privalome „susidurti su mirties šaltumu“. Tai reiškia, prisiimti visą asmeninę atsakomybę ne tik už savo gyvenimo patirtis, bet ir už kultūros ir civilizacijos istoriją – netgi visą žmoniją. Šis priėmimas yra pilnas ir visaapimantis – vadinasi, žmogus taip pat privalo priimti ne tik tamsiausias savo paties, bet ir visos žmonijos istorijos dalis. Paradoksalu, tačiau mirties klausimo priėmimas gali stipriai pagerinti gyvenimo kokybę.
Materializmo įsitikinimas – „po mirties nieko nėra“
Įsitikinimas, kad egzistencija tiesiog sustos, anot analitinės psichologijos, neatitinka žmogaus prigimties – prieš žmogui mirštant, pasąmonė elgiasi taip, lyg ji ruoštųsi naujam etapui ir veiksmui, o ne baigčiai. Pasąmonei iš esmės mirtis net nelabai rūpi – iš mirštančiųjų sapnų analizių matoma, kad mirtis pasąmonei tiek pat svarbi kiek ir bet kokia kita transformacija.
Tai reiškia, kad dėl įsitikinimo, jog po mirties egzistencija nutrūks, sąmonė ir pasąmonė susvetimėja. Dėl to netgi gali pasirodyti neurotiški simptomai. Anot Jungo „visi, kurie dalinasi racionalistine nuomone šia tema, psichologiškai izoliuoja save ir stovi priešingai nei jo žmogiškoji prigimtis‘‘. Deja, nėra stebuklingo ir tikslaus atsakymo, koks įsitikinimas yra teisingas. Taip pat – ar išvis tokio reikia, nes tai – kiekvieno asmeninės psichinio augimo kelionės dalis. Perskaitę ar išgirdę kažką, kas tiesiog parems mūsų įsitikinimą, daug nelaimėsime – turime patys intuityviai pasiekti autentišką suvokimą apie mirtį.
Rami ar nerami mirtis?
„Priklausomai nuo to, koks yra žmogaus santykis su mirtimi ir savimi, toks bus ir mirties procesas.“
Priklausomai nuo to, koks yra žmogaus santykis su mirtimi ir savimi, toks bus ir mirties procesas. Vieni žmonės miršta ramiai ir taikiai, kiti – palieka šį pasaulį pikti, keikdami savo artimuosius. Marie Louise Von Franz nuomone, tokios reakcijos į artėjančią mirtį yra dvi skirtingos vieno ir to paties proceso reprezentacijos. Reakcija priklauso nuo to, ar žmogaus sąmoningasis „aš“ (ego, tai, kas galvojame, kad esame) yra įsitraukęs į priešybių kovą (vidinis konfliktas) ar atvirkščiai – žmogus yra susipažinęs su artėjančia mirtimi ir sutaikęs priešybes. Kuo daugiau individuacijos proceso žmogus praėjęs (arba – kitais žodžiais – kuo daugiau priešybių įtampos ir sutaikymo žmogus yra patyręs), tuo mažiau jis to patirs mirties akivaizdoje.
susiję straipsniai
Mirties tabu: kaip vakariečiai save apgavo, kad susitaikė su mirtingumu?
Apie mirtį – I
Kodėl mūsų visuomenė nekalba apie mirtį ir šiek tiek apie mirštančiųjų psichoterapiją
Apie mirtį – II
Kitoks požiūris į gedulą: kaip jis mus keičia?
Apie mirtį – IV
Hillman, J. and Shamdasani S. (2013) ‘Lament of the Dead: Psychology After Jung’s Red Book’, New York: W.W. Norton & Company.
Jung, C. G. (1967) ‘The Function of the Unconscious’, from ‘Two Essays on Analytical Psychology’, vol. 7 of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Jung, C. G. (1969) ‘The Self’, from ‘Aion: Researches into the Phenomenology of the Self’, vol. 9ii of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Jung, C. and Jaffe, A. (1995), ‘ Memories, Dreams, Reflections’., Winston, R., Winston, C. (Trans). London: Fontana Press.
Jung, C. G. (1970) ‘The Soul and Death’, from ‘Structure & Dynamics of the Psyche’, vol.8 of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Von Franz, M.L. (1980) ‘On Divination and Synchronicity: the psychology of meaningful chance’, Toronto: Inner City Books.
Von Franz, M.L. (1998) ‘On Dreams and Death: a Jungian Interpretation’, Chicago, Ill. : Open Court.