Kodėl mūsų visuomenė nekalba apie mirtį ir šiek tiek apie mirštančiųjų psichoterapiją
Autorė: Dominyka Bodrije
Redaktorė: Izabelė Kačinskaitė
Kodėl mūsų visuomenė nekalba apie mirtį ir šiek tiek apie mirštančiųjų psichoterapiją
Apie mirtį – II
Panašu, kad mirties tabu yra giliai įsiskverbęs mūsų visuomenėje – visai giluminės psichoterapijos sričiai, įskaitant Jungistinę psichologiją, trūksta specifinių modelių, kuriais remiantis būtų galima teikti terapijos paslaugas nepagydomai sergantiems ir arti mirties esantiems pacientams. Tai parodo, kad mirties tabu yra gajus netgi tokiose stipriai į žmogų ir jo būtį orientuotose srityse kaip psichologija ir psichoterapija.
Kodėl mes nekalbame apie mirtį?
„Anksčiau biologinėms temoms trūko paaiškinimų, kuriuos dabar pateikia įvairios mokslo šakos, o klausimai apie mirtį, į kuriuos anksčiau atsakė religijos, lieka pamiršti.“
Tam, kad išsiaiškintume mirties tabu priežastį, svarbu pakalbėti apie vieną iš svarbiausių Geoffrey Gorerio observacijų apie ryšį tarp mirties tabu ir visuomenės atitolimo nuo religinių įsitikinimų. Devyniolikto amžiaus viduryje tokios temos kaip gimimas ar seksas buvo laikomos pasibjaurėtinomis ir gėdingomis. Vaikams buvo sakoma, kad jų broliai ar seserys buvo randami kopūstuose arba kad juos atneša gandrai. Šiandien situacija yra apsivertusi – gimdymas nebėra tabu. Priešingai, dabar tabu – mirtis. Ši, lėtai įvykusi permaina, sutampa su krikščioniškojo religinio požiūrio perėjimu į labiau moksliškai orientuotą racionalistinį požiūrį. Anksčiau biologinėms temoms trūko paaiškinimų, kuriuos dabar pateikia įvairios mokslo šakos, o klausimai apie mirtį, į kuriuos anksčiau atsakė religijos, lieka pamiršti.
Anot Jungo, didžioji religijų dalis yra pasąmoningai išsivysčiusios sudėtingos struktūros su vienu pagrindiniu tikslu: paruošti mus ateisiančiai mirčiai. Tačiau mokslas ir racionalistinis požiūris lėtai perėmė krikščioniškąjį mitą. Rezultate, visuomenė liko be mito, o religijos paskirtis perduota mokslui. Iš čia ir kyla problema, mat metafizinis racionalistinio požiūrio modelis yra materializmas.
Materializmo spąstai
„Anot materializmo, esame ne daugiau negu tiesiog labai sudėtingos biologinės mašinos.“
Materializmas sufleruoja, kad mūsų elgesys gali būti paaiškinamas priežastiniu ryšiu (tas atsitiko, nes prieš tai atsitiko anas, o jis atsitiko dėl to ar ano), naudojant chemijos, biologijos ar fizikos paradigmas. Mat, anot materializmo, esame ne daugiau negu tiesiog labai sudėtingos biologinės mašinos. Fundamentaliai, materializmas teigia, kad viskas yra materija.
„Galimai todėl pomirtinio gyvenimo tema nėra diskutuojama vakaruose – nematoma prasmė, nes pomirtinis gyvenimas yra už numanomos egzistencijos ribų.“
Anot Jungo, Rytuose, priešingai nei Vakaruose, pagrindas yra psichinė, o ne materialinė, realybė. Būtent iš čia gali kilti pagrindinis skirtumas tarp požiūrių į mirtį – kadangi Rytuose psichika yra pagrindinė ir unikali sąlyga egzistencijai, mirtis yra matoma tik kaip kūno mirtis. Čia, Vakaruose, gyvendami su įsitikinimu, kad savastis, psichika ar sąmonė neegzistuoja be kūno, kad ji yra sugeneruojama smegenų, į mirtį žiūrime kaip į baigtį. Esą egzistencija baigsis tada, kai mirs kūnas. Įsitikinimas, kad viskas, kas egzistuoja, gali būti pamatuota ar apskaičiuota, leidžia manyti, kad pati egzistencija gali būti empiriškai įrodyta ir, jeigu kas nors negali būti kiekybiškai įvertina, tai neegzistuoja. Galimai būtent todėl mirties ir pomirtinio gyvenimo tema nėra diskutuojama vakaruose – tiesiog nematoma prasmė, nes pomirtinis gyvenimas yra už numanomos egzistencijos ribų.
Jungo nuomonė
Jungas, nors ir dažnai kritikuodavo mokslą, mėgo vadinti save mokslininku. Tai gali skambėti paradoksaliai, tačiau svarbu suprasti, kad kritikuodamas mokslą Jungas dažniausiai kalbėdavo apie populiarųjį, vienpusį materialistinį mokslą, kai tuo tarpu vadindamas save mokslininku omenyje turėdavo holistiškesnį požiūrį, kuris apima tiek dvasinius, tiek materialinius realybės aspektus.
„Materialistai įžemina tiesą į materiją, o tai nuvertina psichines tiesas, kurios įžeminamos į psichiką.“
Konfliktas tarp mokslo ir religijos dabar yra vienas ryškiausių – ne tik Vakaruose, bet ir kitose pasaulio dalyse. Jungas labai mėgo kritikuoti tiek mokslinį racionalizmą ir materializmą, tiek religiją. Materializmas, anot Jungo, sukūrė konfliktą tarp mokslo ir religijos. Materialistai įžemina tiesą į materiją, o tai nuvertina psichines tiesas, kurios įžeminamos į psichiką. Jungas, norėdamas „nutiesti“ tiltą, jungiantį mokslą ir religiją, sukūrė analitinės psichologijos discipliną, kuri tikina, kad sugrįžimas prie to, kas buvo, – nebeįmanomas. Tačiau esą galima sujungti ir sintezuoti tai, ką turime, į holistiškesnį modelį.
Visoje analitinėje psichologijoje stipriai matoma šių dviejų sričių sintezė – joje labai stipriai psichologizuojamos religinės koncepcijos. O dvasinis lygmuo suteikiamas psichologijos konceptams. Puikus to pavyzdys – archetipo konceptas, kuris savyje jungia dvi priešybes – yra tiek pat instinktyvus, kiek yra dvasinis.
Psichoterapija mirštantiems
Analitinės psichologijos metodas, turtingas tiek dvasiškai, tiek materialiai, turi daug potencialo, galinčio padėti susigyventi su artėjančia mirtimi. Pats mirties procesas yra giliai transformatyvus ir gali iššaukti platų įvairių jausmų ir emocijų spektrą, įskaitant stiprią baimę ar įtampą, taip pat stiprius džiaugsmo, ramybės ir vilties jausmus. Iš pasąmonės kylantis dvasiškai stiprus ir archetipinis turinys turėtų būti atsargiai adresuojamas, nes to nedarant, jis gali pradėti kontroliuoti paciento asmenybę. Su tuo susitvarkyti gali padėti giluminė psichoterapija.
„Viena iš dažniausiai pasitaikančių klaidingų nuomonių apie mirtinai sergančių žmonių mirties proceso patyrimą yra tai, kad depresija yra normali proceso dalis.“
Viena iš dažniausiai pasitaikančių klaidingų nuomonių apie mirtinai sergančių žmonių mirties proceso patyrimą yra tai, kad depresija yra normali proceso dalis. Prie to prisideda ir išankstinė nuostata, kad gilesnis savęs tyrinėjimas sukels daugiau sunkumų ir sukrėtimų negu atneš ramybės ir taikos. Tai – netiesa – psichoterapija ir giluminis darbas su savimi gali kaip tik padėti susitaikyti su artėjančia mirtimi, atrasti vidinę ramybę ir likusius mėnesius ar savaites praleisti oriai, galbūt – su džiaugsmu. Kruopšti sapnuose pasirodančių simbolių analizė gali ne tik pagelbėti vidinių konfliktų sprendime ir integracijoje paciento psichikoje, bet ir taip pat gali padėti paciento artimiesiems.
Pavyzdžiui, Markas Wellmanas ir Phillipas Faberis rašo, kad ateitį pranašaujanti sapnų savybė gali būti naudojama kaip įrankis mirties laiko numatymui. Galite paskaityti ir vieną klinikinį pavyzdį, kuris atskleidžia, kad net, atrodo, netikėčiausi simboliai gali tapti artėjančios mirties pranašais:
Vieno paciento situacija jau kurį laiką kėlė didelį nerimą jo artimiesiems, nes jis ilgą laiką buvo arti mirties – visiškai neaišku, kada jis mirs, atrodo, kad tai gali nutikti bet kurią dieną. Pacientas, nors ir vos vos sąmoningas, proto praskaidrėjimo momentu, pasidalino savo sapnu, kuriame jis susapnavo epizodą, kaip jam niekaip nepavyksta nusiimti švarko, nes viena saga buvo stipriai užstrigusi ir jos niekaip nepavyko atsegti. Psichoterapeutas priėmė tai kaip ženklą, kad pasąmonė yra dar nepasiruošusi mirčiai, nors pacientas nori, kad tai įvyktų. Atsižvelgiant į tai, paciento artimiesiems buvo pasakyta, kad laukimas gali būti ilgesnis negu buvo tikimasi. Tai palengvino artimųjų būseną, kuri buvo nerimastinga dėl ilgalaikės nežinomybės. Po dviejų savaičių psichoterapeutui pranešė, kad pacientas be jokio konteksto tiesiog pradėjo šaukti žodį „kiaušinis‘‘. Simboliškai tai buvo įvertinta kaip ženklas apie fizinio gyvenimo pabaigą (kiaušinis – kaip gyvenimo rato simbolis). Kitą dieną pacientas susapnavo šventas vestuves, kuriose pagrindinis motyvas buvo didelis vestuvinis tortas. Vestuvių motyvas šiame kontekste reprezentuoja galutinį priešybių susivienijimą, susiliejimą (vidinio konflikto dalių susijungimą), kurį Jungas vadino Mysterium Coniunctionis. Psichoterapeutas pranešė šeimai apie artėjančios mirties hipotezę, o pacientas mirė po dviejų dienų.
„Analizė ar psichoterapija gali būti išskirtinai naudinga arti mirties esantiems žmonėms.“
Taigi Jungistinės krypties analizė ar psichoterapija gali būti išskirtinai naudinga mirtinai sergantiems, arti mirties esantiems žmonėms. Visų pirma, ji gali padėti žmogui susitvarkyti su įtampa, kylančia iš priešybių (galima tai vadinti vidiniu konfliktu). Taip pat tai gali padėti artimiesiems įvairiais, kartais ir netikėtais būdais, kaip kad buvo parodyta pavyzdyje. Galų gale, kuo ramesnis bus pacientas, tuo lengviau atsisveikinti ir artimiesiems. Deja, psichoterapija ar analizė mirštantiems kol kas dar nėra stipriai išnagrinėta sfera ir būtent todėl dar nėra specifinių modelių, sukurtų tokio tipo analizei.
susiję straipsniai
Mirties tabu: kaip vakariečiai save apgavo, kad susitaikė su mirtingumu?
Apie mirtį – I
Kodėl sveika kalbėti apie mirtį?
Apie mirtį – III
Kitoks požiūris į gedulą: kaip jis mus keičia?
Apie mirtį – IV
Hillman, J. and Shamdasani S. (2013) ‘Lament of the Dead: Psychology After Jung’s Red Book’, New York: W.W. Norton & Company.
Jung, C. G. (1970) ‘The Soul and Death’, from ‘Structure & Dynamics of the Psyche’, vol.8 of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Jung C.G., ed. Shamdasani S., (2009) ‘The Red Book: Liber Novus: a Reader’s Edition’ , New York: W.W. Norton
Main, R. (2004) ‘The Rupture of Time: Synchronicity and Jung’s Critique of Modern Western Culture’, Hove: Brunner-Routledge.
Main, R. (2015) ‘Essay Review: Theorizing Rogue Phenomena’, Mind & Matter Vol. 13(2), pp. 249–256
Main, R. (2017) ‘Panentheism and the Undoing of Disenchantment’, Zygon, Vol. 52 (4).