Kitoks žvilgsnis į savižudybę: noras ne nutraukti gyvenimą, o gyventi kitaip: kaip padėti sau ir kitiems?
Autorė: Dominyka Bodrije, Miglė Marcinkevičiūtė
Redaktorė: Izabelė Kačinskaitė
Kitoks žvilgsnis į savižudybę: noras ne nutraukti gyvenimą, o gyventi kitaip: kaip padėti sau ir kitiems?
Apie savižudybes Lietuvoje ir iš esmės I
Lietuva „garsėja“ aukštais savižudybių skaičiais, tačiau daugumai vis tiek sunku garsiai ištarti žodį savižudybė. Ar žinote, kaip atrodo gyvenimas po nesėkmingo bandymo nusižudyti? O ką daryti, jeigu artimoje aplinkoje žmogus atėmė sau gyvybę? Kaip padėti jo artimiesiems? Ir svarbiausia – ką daryti, kad apsaugotume?
Istorinė perspektyva
Tam, kad suprastume, kodėl Lietuva garsėja aukštais savižudybių skaičiais, svarbu patyrinėti Lietuvos istoriją. Tarpukario Lietuvoje tokių didelių savižudybių skaičių kaip šiandien nebuvo – jie pradėjo augti prasidėjus okupacijai. Atėjus pertvarkoms ir laisvėjimams skaičiai ėmė kristi. Atrodo paradoksaliai, tačiau savižudybių skaičius galutinai „sprogo“ būtent atgavus nepriklausomybę. Galima to priežastis – sugriuvusi žmogaus integracija į visuomenę – individai, anksčiau turėję aiškų vaidmenį visuomenėje, jį prarado. Lietuvai atgavus nepriklausomybę dingo visas stabilumas ir pastovumas – žmonėms šis procesas buvo labai sunkus, ypač vyrams. Nepaslaptis, kad Lietuvoje dažniau žudosi vyrai. Būtent jiems – istoriškai ir psichosocialiai – socialinis vaidmuo, kai jie gali priimti save kaip reikalingą visuomenės dalį, yra labai svarbus.
„Žmonės nežino, ką reiškia su kitais dalintis apie apie patiriamus psichologinius sunkumus – tokia praktika sovietmečiu buvo neįprasta.“
Taip pat svarbu paminėti, kad Lietuva apskritai yra įdomiame sociopolitiniame susikirtime – tarp šiaurės progresyvizmo, vakarų kapitalizmo, produktyvumo, materializmo ir rytų post-sovietinio požiūrio. Pasirinkimų – daug, o žmonės iki nepriklausomybės atsiradimo rinktis buvo nepratę. Ir štai, staiga atsiranda įvairios laisvės ir spaudimas būti laimingu. Negana to, žmonės nežino, ką reiškia su kitais dalintis apie apie patiriamus psichologinius sunkumus – tokia praktika sovietmečiu buvo neįprasta.
Galų gale prie savižudybių skaičių prisideda ir Lietuvos savižudybių prevencijos sistema, kuri, palyginus su žmonių poreikiais, galima sakyti, kuriasi gana kukliai – dažnai trūksta reikiamos pagalbos, ypač mažesniuose miesteliuose.
Rizikos grupė
„Bet koks žmogus gali turėti minčių apie savižudybę.“
Reikia nepamiršti, kad bet koks žmogus gali turėti minčių apie savižudybę. Tačiau žiūrint statistiškai, dažniausiai Lietuvoje žudosi vyresnio amžiaus (40–60 metų) vyrai, gyvenantys kaimuose (miestuose daugiau jaunesnių žmonių savižudybių). Rizikos grupėje vyrauja vieniši žmonės, kurie su kitais nesidalija savo vidiniais išgyvenimais, – ypač tie, kuriems ypatingai svarbus „darbingo žmogaus“ įvaizdis. Tokie žmonės turi daug sunkumų ir neturi kur jų „išveikti“, neretai vartoja alkoholį emocijų slopinimui ir „užsimiršimui“.
Ženklai
„Pagrindinis savižudybės ženklas – koks nors pokytis elgesyje.“
Pagrindinis savižudybės ženklas – koks nors pokytis elgesyje. Kai žmogus atsiduria dilemoje „gyventi ar negyventi“, tai matosi žmogaus veiksmuose, atsispindi jo emocijose, mintyse. Tad bet kokie pokyčiai gali būti indikatoriai. Pavyzdžiui, žmogus išdalina savo brangesnius daiktus, susitinka su draugais ir bendrauja taip, tarsi bendrautų paskutinį kartą, nustoja lankytis paskaitose ar darbe, nebeužsiima įprastomis veiklomis. Žmogus gali kalbėti tokiomis frazėmis kaip „geriau manęs čia nebūtų“ arba „norėčiau negyventi“. Gali būti ir priešingai – žmogus, priėmęs sprendimą nusižudyti, gali tapti džiugesnis, laimingesnis, pradėti daugiau bendrauti. Taip yra todėl, kad priėmus sprendimą nusižudyti žmogui nukrenta didelė našta, mat jis rado sprendimą savo sunkiai situacijai.
Ką daryti, jei įtariu, kad žmogus galvoja apie savižudybę?
Paklausti – taip galime suteikti erdvės žmogui pasidalinti. Baisiausia, kas gali nutikti, – iš mūsų pasijuoks.
„Vartoti žodį „savižudybė“ gali būti baisu, tačiau nebijokite jo – jeigu žmogus turi tokių minčių, to įvardijimas jam gali suteikti drąsos.“
Galima pasitikėti vidiniu jutimu – jeigu jaučiame, kad kažkas negerai, atvirai pasidalinti savo mintimis, pavyzdžiui: „pastebėjau, kad pastaruoju metu tu niekur nebeini, su niekuo nebendrauji, man kažkaip neramu. Ar gali būti, kad galvoji apie savižudybę?“. Jei žmogus sakys, kad tai – nesąmonė, tai bent jau būsime pabandę. Vartoti žodį „savižudybė“ gali būti baisu, tačiau nebijokite jo – jeigu žmogus turi tokių minčių, to įvardijimas jam gali suteikti drąsos, jis gali pasijusti priimtas su savo mintimis. Žmogui pasidalinus galima paklausti: „papasakok, kaip tu čia atsidūrei, kas nutiko?“. Užduodami tokius klausimus galime suteikti paramos, artumo. Tobuli būti juk negalime, tad svarbiausia nebijoti padaryti bent truputį ir elgtis nuoširdžiai. Taip pat visada galima nukreipti žmogų pas specialistą. Galima sakyti: „man neramu, gal susiraskime kokį žmogų? Jeigu nori, galėsiu tave palydėti“.
„Kai žmogus čia ir dabar bando nusižudyti, galima kviesti greitąją pagalbą be jo sutikimo.“
Jeigu žmogus tvirtina, kad jokios išeities jam nėra arba kad jam niekas nepadės, svarbu nesiskverbti į žmogaus mąstymą per prievartą ir palikti žmogui erdvės. Prasiskverbti jėga – neįmanoma. Pagalbą galima tik siūlyti, o prievartą naudoti reikėtų tik kritiniais atvejais (kai žmogus čia ir dabar bando nusižudyti, galima kviesti greitąją pagalbą be jo sutikimo). Kai žmogui pasakome, kad jeigu norės, visuomet bus laukiamas pasikalbėti, nespausime jo. Žmogus turės kur kreiptis, kai bus pasiruošęs pasidalinti.
Savistaba – kada sunerimti dėl savęs?
Jeigu matome, kad darosi sunku tvarkytis su gyvenimu ir kasdienybe, veiksmų geriausia imtis tučtuojau – tam tikrai nereikia laukti suicidinių minčių. Tereikia būti atviru su savimi ir pripažinti, kad galbūt šiame gyvenimo etape parama tikrai pagelbėtų.
Stebint save, galime atkreipti į tokius, galbūt neįprastus, dalykus kaip: jeigu esame linkę spausti mašinos greičio pedalą iki pavojingos ribos ar vartojame substancijas ne malonumui, o emocijų slopinimui. Jau vien pastebėjus tokius ženklus verta pabandyti kreiptis pagalbos, kad kažkas padėtų pažiūrėti į save ir savo gyvenimą iš šono.
Dauguma žmonių gyvenimo eigoje anksčiau ar vėliau susiduria su suicidinėmis mintimis – jos yra signalas, kad šiuo metu yra per daug sunku. Apsimoka paklausyti signalo ir kreiptis pagalbos – kuo anksčiau tai padarysite, tuo bus lengviau.
Labai svarbu yra suprasti tai, kad savižudybė nėra noras mirti pats savaime. Savižudybė – noras negyventi to gyvenimo, kurį dabar gyvename. Mintys apie savižudybę yra stiprus signalas, kad nenorime gyventi taip, kaip gyvename dabar, kad norime jog būtų kitaip, bet galbūt neturime jėgų su tuo tvarkytis. Atrasti kas kelia tas mintis padėti gali pokalbis su terapeutu.
„Kad savižudybė nėra noras mirti pats savaime. Savižudybė – noras negyventi to gyvenimo, kurį dabar gyvename.“
Jeigu čia ir dabar užpuola mintys atimti sau gyvybę, nedelsdami skambinkite 112. Jeigu nepavyksta, skambinkite draugams arba kuo greičiau eikite į kontaktą su žmogumi.
Nesėkmingas bandymas nusižudyti – kas toliau?
Po nesėkmingo bandymo nusižudyti vyksta gilus pergalvojimas, permąstymas to, kas įvyko. Šį etapą reikia praeiti su specialistų pagalba – ypač svarbu pagalbos ir paramos tęstinumas. Bandymas nusižudyti – trauminė patirtis, juk iš esmės tai yra priartėjimas prie mirties. Tokią patirtį dažnai seka gėdos ir kaltės jausmai. Patirties integracijai reikalingas priėmimas ir įprasminimas – tik patirčiai tapus gyvenimo dalimi, galima judėti toliau. Šioje patirties integracijoje į asmenybę didelę dalį užima dalijimasis su kitais – ypač svarbus artimųjų, šeimos vaidmuo – kaip jie visa tai priima. Svarbu, kad artimieji nevengtų dalintis ir išklausyti, padėtų žmogui išgyventi patirtį kartu, nestigmatizuotų.
Ką pasakyti žmogui, kurio artimasis nusižudė?
Nusižudžiusiųjų artimieji patiria ilgą ir sunkų gedėjimo procesą – jie dažnai prisimena savižudybės ženklus, į kuriuos nesureagavo. Tai kelia didelį skausmą. Jie ieško priežasties, kodėl tai įvyko, kiek jie prisidėjo, kiek neprisidėjo. Pagrindinė jų užduotis šiame procese – surasti, kaip įprasminti patirtį.
„Nusižudžiusiųjų artimiesiems siūlyti palaikymą ir pagalbą svarbu, tačiau tiek pat svarbu yra jų nespausti. “
Nusižudžiusiųjų artimiesiems siūlyti palaikymą ir pagalbą svarbu, tačiau tiek pat svarbu yra jų nespausti. Žmogus turi turėti galimybę ir priartėti prie istorijos, ir, prireikus, atsitraukti. Jie eina per ilgą permąstymo procesą, o mes galime pasiūlyti buvimą šalia arba specialistą. Tokiais atvejais padeda paramos grupės, kuriose renkasi panašią patirtį turintys žmonės – jose žmonės gali dalintis savo istorijomis ir rasti atgalinį ryšį.
Jeigu jums reikia skubios emocinės paramos galite skambinti visą parą dirbančiomis linijomis:
„Jaunimo linija“ – 8 800 28888
„Vilties linija“ – 116 123
„Pagalbos moterims linija“ – 8 800 66366
„Pagalbos vyrams linija“ (18.00-21.00) – 8 604 11119
Straipsnis parašytas pagal Dominykos ir Miglės pokalbį „Jau Dabar“ tinklalaidėje. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=YaiYuI4AUfk