Autorė: Dominyka Bodrije
Redaktorė: Izabelė Kačinskaitė
Kitoks požiūris į gedulą: kaip jis mus keičia?
Apie mirtį IV
Mirtis neaplenkia nei vyresnio amžiaus žmonių, nei vaikų, nei jaunų tėvų. Ji gali užklupti su ar be įspėjimo, smurto ir traumos arba priešingai – ramybės ir taikos sąlygomis. Kad ir kokiomis aplinkybėmis patiriama netektis – gedulas yra ilgas ir kompleksiškas procesas, kurio metu išgyvenami įvairiausi jausmai ir emocijos.
„Gedulas ir sielvartas – natūrali, žmogiška reakcija, kuri gali kilti nebūtinai išgyvenant mirtį.“
Gedulas ir sielvartas – natūrali, žmogiška reakcija, kuri gali kilti nebūtinai išgyvenant mirtį. Netektis – universalus patyrimas. Gedėjimo reakcija gali atsirasti netekus namų, nutrūkus santykiams, netekus darbo ir taip toliau. Tad procesai, aprašomi toliau, vyksta nebūtinai tik artimojo mirties atveju, nors mirtį naudosime kaip pagrindinį pavyzdį.
Laidotuvės ir gedulas
Laidojimo tradicijos yra reikalingas ritualas, kuris psichikai suteikia erdvės emociškai sunkioje situacijoje. Ši erdvė, nors ir labai trumpam, ypač svarbi. Ji padeda žmogui stabtelėti, susivokti, pažvelgti į mirtį.
Pats gedulas gali būti matomas kaip pereinamasis periodas, kai gedinčiajam reikia adaptuotis prie naujų gyvenimo sąlygų ir aplinkybių. Netekęs artimojo (ypač jeigu tai yra vaikas, antra pusė arba vienas iš tėvų) žmogus kartu netenka ir savo įprasto gyvenimo būdo, kurį turi kurti iš naujo.
Galbūt esate girdėję apie gedulo etapus, kuriuos aprašysime žemiau. Tačiau prieš juose ieškant savęs svarbu atsiminti, kad:
- Gedėjimas – pokyčio procesas.
- Ne visi išgyvena visus etapus. O jei išgyvena, gali nepavykti diferencijuoti kokio nors etapo (pavyzdžiui, galbūt jis truko ypač trumpai).
- Etapai gali būti išgyvenami nebūtinai šia tvarka.
- Kai kurie gali įstrigti kuriame nors etapų.
- Gedėjimas yra nenuspėjama ir subjektyvi patirtis.
- Gedėjimas neina tiesia linija.
- Nėra vieno teisingo gedėjimo kelio – patirtys priklauso nuo įvairių faktorių (amžiaus, lyties, santykio su mirtimi ir mirusiaisiais, vertybių, prieraišumo stiliaus, kultūros ir taip toliau).
- Įvairios variacijos yra normalus, žmogiškas atsakas į situaciją.
„Gedėjimas yra nenuspėjama ir subjektyvi patirtis.“
Dažniausiai literatūroje galima rasti informacijos apie 5 gedulo etapus, tačiau dėl išsamesnio patyrimo aprašymo pasirinkome Arvydo Šeškevičiaus išskiriamus 8 etapus.
1. Šokas ir susikaustymas (nejautra)
„Užšaldymo“ procesas gali trukti kelias dienas ar savaites. Jo metu žmogus gali būti išskirtinai tylus arba priešingai – rodyti įvairias reakcijas (pavyzdžiui, rėkti). Gedintysis gali neatsiminti, kas vyko laidotuvėse, viskas gali atrodyti kaip „per rūką“. Šiame etape labai svarbu šalia turėti žmonių, kurie galėtų išklausyti, pabūti šalia, padėti pasirūpinti buitimi.
2. Netikėjimas, neigimas ir atsiribojimas
„Jeigu aplinkiniai bando pralinksminti, tai gali gedintįjį erzinti.“
Šiame etape skausmas stiprėja, nes tampa aišku, kad mirusiojo nebėra. Atsiranda ilgesys, stiprus skausmas, patiriamas kaskart prisiminus netektį. Neigimą pakeisti gali neviltis. Taip pat gali kilti įvairūs fiziniai skausmai, kamuoti apetito stoka, pykinimas. Dažniausiai šiame etape naudojama frazė – „žinau, kad mirė, bet negaliu patikėti“. Kadangi viską užgožia tuštuma, gedintysis gali patirti sunkumus, atlikdamas elementariausius buities darbus, jį gali kankinti nemiga, depresija. Jeigu aplinkiniai bando pralinksminti, tai gali gedintįjį erzinti. Tai yra natūrali reakcija, tad svarbu klausyti savęs ir skirti daugiau laiko ramiems pokalbiams arba apmąstymams, o ne eiti į vietas, kurios neva „pralinksmins“.
3. Mirusiojo jutimas
Gedintysis gali patirti haliucinacijas, vizijas, matyti velionį arba jį sapnuoti. Gali atrodyti, kad velionis visuomet yra šalia. Su tokiomis patirtimis viskas gerai, tai taip pat yra normalus gedulo etapas. Išgyvenant tokias patirtis galima bandyti velioniui rašyti laiškus, lankyti kapą. Jei esate religingas – apsilankyti bažnyčioje arba leisti laiką vienumoje, gamtoje.
4. Nerimas
Šiame etape gali kankinti fiziniai nerimo simptomai (sutrikęs virškinimas, širdies plakimo jutimas, kankinti nenustygimas vietoje, baimė miegoti). Tokiu atveju geriausia yra surasti žmogų, su kuriuo būtų galima pasidalinti savo mintimis ir pojūčiais – būtent dabar labai reikia klausytojo. Tam puikiai tinka psichikos sveikatos specialistai.
5. Pyktis
Pyktis gali būti nukreiptas į bet ką – nuo gydytojo, kuris neišgelbėjo artimojo, iki velionio, kuris mus paliko. Galima apskritai jausti pyktį gyvenimui, Dievui, visam pasauliui. Šiame etape svarbu leisti pykčiui išeiti, nenuslopinti jo. Tam puikiai tiks klausytojas, geriausia – žmogus, kuris supranta kaip jaučiatės. Tam puikiai tinka specialistas.
6. Kaltė
„Gedinčiajam į galvą ateina visi atvejai, kuomet buvo galima pasielgti vienaip, nors iš tikrųjų buvo pasielgta kitaip.“
Gedinčiajam į galvą ateina visi atvejai, kuomet buvo galima pasielgti vienaip, nors iš tikrųjų buvo pasielgta kitaip. Vyrauja mintys ir fantazijos prasidedančios žodžiais „jeigu tik…“. Kad pareitumėte šį etapą reikės suvokti, kad buvo pasielgta taip, kaip tuomet atrodė geriausia, ir kitaip būti negalėjo, o laiko atsukti nebeįmanoma.
7. Ilgesys
Pilnai ateina suvokimas, kad mirusysis nebegrįš. Su šiuo suvokimu gali apnikti neviltis, kilti egzistenciniai klausimai (koks gyvenimo tikslas, kam gyventi, kaip gyventi). Šis etapas paprastai ateina praėjus 3–6 mėnesiams po netekties. Kartu su atėjusiu mirties suvokimu pradeda grįžti jėgos, mažėja dvasinis skausmas, gali atsirasti noras atsinaujinti. Tuštumo jausmas nors ir išlieka, nebėra toks gilus. Šiame etape svarbiausia pasitikėti savo motyvacija, net jei jos ir nėra daug.
8. Susitaikymas ir atgimimas
Paskutiniame etape pradedame vėl domėtis gyvenimu, daugėja „gerų“ dienų, ateina ramybė, noras užsiimti įvairiomis veiklomis. Gyvenimas matomas naujai, dažnai išgryninamos vertybės.
„Netektis – integrali gyvenimo ciklo dalis.“
Gedėjimą gali apsunkinti įvairiausios aplinkybės. Pavyzdžiui:
- Jei tėvai netenka vaiko. Toks gedėjimas dažniausiai būna komplikuotas, tėvai visą gyvenimą gyvena su mintimis apie prarastą vaiką, skaičiuodami jo sukaktis, jei jis būtų gyvas („šiandien jis būtų pabaigęs mokyklą“, „šiandien būtų jo verslo sukūrimo metinės“ ir taip toliau). Jeigu nedirbama su specialistais, kaltės jausmas gali išlikti visam gyvenimui.
- Jei velionis nusižudė. Tokiu atveju patiriama daug kaltės, gėdos. Kamuoja mintys apie tai, kaip buvo galima pasielgti kitaip, kad užkirstume savižudybei kelią. Negana to, gedintysis dėl stigmos gali vengti su kitais kalbėti apie tikrąją mirties priežastį su kitais.
- Jei mirtis buvo netikėta arba smurtinė.
- Jei žmogus mirė nuo AIDS. Dėl stigmos artimieji gali slėpti, kuo velionis sirgo, tai sukuria izoliaciją.
- Jei su mirusiuoju siejama daug stiprių jausmų. Pavyzdžiui, jeigu su velioniu prieš mirtį gedintysis buvo susipykęs arba buvo jį labai įsimylėjęs, prie jo prisirišęs arba nuo jo priklausomas.
- Jei velionis buvo garsus visuomenėje, užėmė socialiai ar kultūriškai aukštas pareigas.
- Jeigu gedintysis dar nėra pilnai išgedėjęs praeitų patirtų artimųjų mirčių. Taip dažnai atsitinka, jeigu tenka išgyventi vieną mirtį po kitos.
- Jei gedintysis yra linkęs kaupti emocijas savyje, yra uždaras, neturi su kuo pasikalbėti arba neturi reikiamų emocinio intelekto įgūdžių.
- Jeigu kamuoja papildomas stresas. Pavyzdžiui, darbo netekimas, išėjimas į pensiją, namų praradimas ir panašiai.
Tuo tarpu jeigu su velioniu ligoninės personalas elgėsi ypač gražiai ir artimieji mano, kad buvo padaryta viskas, kas įmanoma – gedėjimo procesas lengvesnis.
„Emocinis skausmas gali sustiprėti per šventes, keičiantis metų laikams arba užsiimant veiklomis, kuriomis praeityje buvo užsiimama kartu su velioniu.“
Emocinis skausmas gali sustiprėti per šventes, keičiantis metų laikams arba užsiimant veiklomis, kuriomis praeityje buvo užsiimama kartu su velioniu.
Komplikuotas gedulas
Gedulas būna komplikuotas tuomet, kai gedintysis užstringa kuriame nors iš etapų ir susitaikymo etapas yra nepasiekiamas. Tai apima ir atvejus, kai žmogus protu suvokia mirtį, tačiau neišjaučia jausmų, visiškai neverkia, nesąmoningai bėga nuo liūdesio. Tokiu atveju emociniame lygmenyje mirties faktas lieka nesuvoktas, o tai trukdo pasiekti susitaikymo etapą ir pilnai pereiti pokytį, kad būtų galima psichologiškai sveikai gyventi toliau.
Pavyzdžiui, jeigu kamuoja chroniškas, gilus ir sekinantis sielvartas, su mirusiuoju nuolat kalbama, metų metus laikomi jo daiktai, namuose sukuriamas kampelis su nuotrauka arba įsivaizduojama, kad velionis vis dar šalia, atsiranda depresija, suicidinės mintys – reikia tučtuojau kreiptis į specialistus. Gera žinia yra ta, kad komplikuotas gedulas su specialisto pagalba yra gana nesunkiai išsprendžiamas sunkumas.
Pasitaiko įvairių gedulo „komplikacijų“. Pavyzdžiui:
- Konfliktuotas gedulas. Patiriamas, kai asmuo pykosi su velioniu. Jam mirus, ateina palengvėjimas, tačiau po to (gali būti po kelių mėnesių) apima ilgesys, kaltės jausmas.
- Netikėto gedulo sindromas. Kuomet gedulas vėluoja arba yra visiškai neišreikštas dėl neigimo. Simptomai: košmarai, haliucinacijos apie prieš mirtį buvusius įvykius, nerimas, panikos priepuoliai.
- Nepraeinantis liūdesys. Šiuo atveju liūdesys niekuomet nesumažėja, žmogus nuolat lanko kapą, izoliuojasi nuo aplinkinių, lieka vienas su savo problema.
- Užmaskuotas sielvartas. Asmuo vengia visko, kas susiję su velioniu. Tokie žmonės augdami dažniausiai būna vieniši, ir dabar bijo, kad situacija pasikartos. Atsiranda somatiniai simptomai (galvos, nugaros skausmai, skrandžio opos, į astmą panašūs priepuoliai), kankina baimė, liūdesys, saviizoliacija, priklausomybė nuo kitų, pastoviai sau priekaištaujama. Reikalinga skubi specialistų pagalba, nes susiformavus tokiai būsenai ji tampa pastovia.
- Lėtinis gedulas. Kuomet po metų viskas dar taip pat kaip gedėjimo pradžioje, niekaip nepavyksta prisitaikyti prie gyvenimo be velionio. Kankina stiprūs jausmai: pyktis, kaltė, kankina depresija, artimojo mirtis dar visiškai nesuvokta.
Visais išvardintais atvejais rekomenduojama kreiptis į psichikos sveikatos specialistus.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Mirties tabu: kaip vakariečiai save apgavo, kad susitaikė su mirtingumu?
Apie mirtį – I
Kodėl mūsų visuomenė nekalba apie mirtį ir šiek tiek apie mirštančiųjų psichoterapiją
Apie mirtį – II
Kodėl sveika kalbėti apie mirtį?
Apie mirtį – III
Bentrott, M. D. (2015) ‘Complicated Grief’, The Encyclopedia of Adulthood and Aging. DOI: https://doi.org/10.1002/9781118521373.wbeaa119
Bozarth, A. R. (1990) ‘A Journey Through Grief’, Hazelden Publishing.
Crunk, E. A., Burke, L. A., Robinson, M. E. H. (2017) ‘Complicated Grief: An Evolving Theoretical Landscape’, Journal of Counseling & Development, Vol. 95, Issue 2, p. 226-233.
Kernberg, O. (2010) ‘Some Observations On the Process of Mourning’, The International Journal of Psychoanalysis, Vol. 91, Issue 3, p. 601-619.
Kübler-Ross, E., Kessler, D. (2014) ‘On Grief & Grieving’, Scribner Book Company.
Silverman, P. R., Shimshon Rubin S. (2015) ‘Bereavement/Grief Interventions’, The Encyclopedia of Clinical Psychology. DOI: https://doi.org/10.1002/9781118625392.wbecp239
Šeškevičius, A. (2013) „Gedėjimas – praktinis vadovas“, The Tiltas Trust. Prieiga per internetą: https://pola.lt/wp-content/uploads/2019/03/POLA_leidiniai_Gedejimas.pdf