Autorė: Dominyka Bodrije
Redaktorė: Izabelė Kačinskaitė
Kaip išsilaisvinti iš projekcijų pančių?
Projekcija: II dalis
Turbūt visi žinome bent vieną istoriją apie netikėtai ir skandalingai pasielgusią įžymybę, kai atrodo, kad žmogus visiškai „pametė galvą“. Sunku patikėti, kad tai gali būti jų nepakankamo pasiruošimo stiprioms projekcijoms padarinys. Šiandien kviečiame atverti protą minčiai, kad mes nuolat pasąmoningai esami „užkrečiami“ ir „užkratu“ veikiame vieni kitų elgesį.
Prieš skaitant šį straipsnį rekomenduojame perskaityti pirmąją ciklo dalį. Kaip ir kalbėjome pirmajame straipsnyje, projekcijos metu subjektyvus turinys randamas išorėje, tai yra, už asmeninės psichikos ribų.
Mes visada jausimės praradę kontrolę ir aplinkinių įvykių aukomis, jei savo dalis paliksime išbarstytas kituose žmonėse (kurių, beje, nekontroliuojame). Tačiau nusprendus atkreipti dėmesį į projekcijas, tyrinėjant ir integruojant jas, galime susigrąžinti savo psichinę energiją. Šio proceso eiga:
- Žmogus įsitikinęs, kad tai, ką mato, yra absoliuti tiesa;
- Tiesa gali šmėstelti netikėtai, spontaniškai (kartais – sapnuose) – pasirodo, kad vis dėlto yra skirtumas tarp fantazijos ir tiesos;
- Reikalingas smalsumas ir tam tikras atsidavimas tiesai, kad būtų galima suvokti skirtumą tarp tiesos ir realybės;
- Pripažinamas, kad suklydome;
- Čia tradicinė psichoanalizė ir sustotų, tačiau Jungas siekė, kad žmonės tyrinėtų dar giliau. Analitinė psichologija nesustoja ties asmenine projekcija – ieško jos židinio kolektyvinėje pasąmonėje (archetipiniame lygmenyje). Išsami analizė ir integracija ne tik sumažina tikimybę, kad projekcija pasikartos ateityje, bet ir padeda individui pajusti pilnatvės jausmą.
„Pati sudėtingiausia ir kebliausia dalis – pamatyti, kad projekcija išvis egzistuoja.“
Kaip jau galite suprasti, projekcijos integracija yra daugiaetapis procesas. Pati sudėtingiausia ir kebliausia dalis – pamatyti, kad projekcija išvis egzistuoja. Apgavikiška pasąmonės prigimtis (ji nuolat slepia save nuo sąmonės lauko) tam nepadeda, o su projekcija dirbti galima tik „pagavus“, kad tokia išvis egzistuoja. Kebliausia tai, kad norint „pagauti“, visų pirma, reikia tam tikro sąmoningumo lygio.
Jeigu individui nepakanka sąmoningumo pastebėti projekciją, kitų žmonių aiškinimai ar bandymai atverti žmogui akis visuomet bus bevaisiai. Iš esmės identifikuoti projekciją pačiam yra labai sunku – dažniausiai mūsų psichika renkasi su savo problemomis susiremti kitame žmoguje.
Vienas sunkiausių psichoterapijos uždavinių – padėti pacientui „atsiimti“ būtent motinos ir tėvo imago – vaizdinius – iš išorinio pasaulio. Kad ir koks tai ilgas ir sunkus procesas, tėvų imago atsiskyrimas nuo žmonių, kurie nešioja jiems primestas projekcijas, yra įmanomas ir priklauso psichoterapinės sėkmės istorijoms.
Kai projekcija keliauja į kitus
„Projektuojame tik tai, ko negalime apie save priimti.“
Mes neprojektuojame tų savybių ar savo dalių, su kuriomis turime užmezgę sąmoningą santykį. Tai reiškia, kad projektuojame tik tai, ko negalime apie save priimti – taip galbūt vyksta dėl tam tikrų įsitikinimų ar per didelių vidinių konfliktų, visuomenės nuomonės ir panašiai.
Dažniausiai projektuojame:
- ko mums labiausiai reikia – herojus, tuos, kurie gydo (angl. healers), motinas, tėvus, žynius ir panašiai. Norime, kad būtume tokiais, kokiais yra kiti, arba kad turėtume savybes ar dalis, kurios pas mus dar nėra išvystytos.
- „tamsiąsias“ savo puses, su kuriomis nesame užmezgę sąmoningo santykio: šėtoną, „blogietį“, paleistuvę ir panašiai.
Jei, tarkime, ieškome gelbėtojo kokioje nors srityje, o ten kažkas parodo iniciatyvą imdamasis veiksmų ir taip užsiima stiprią poziciją, mes pradedame į tą žmogų projektuoti herojų. Apie patį žmogų, kuris parodė iniciatyvą, tai nepasako nieko – galbūt jo tikrieji motyvai yra visiškai priešingi tiems, kuriuos į jį projektuojame.
„Projekcija žmogaus, į kurį projektuojama, elgesį sustiprina taip, kad jis dar labiau supanašėja į projekciją.“
Anot vienos analitinės psichologijos pradininkių, Marie Louise von Franz, projekcija žmogaus, į kurį projektuojama, elgesį sustiprina taip, kad jis dar labiau supanašėja į projekciją. Tai reiškia, kad tas, kuris projektuoja, mato kaip jo įsitikinimas „pasitvirtina“, nes projekcijos gaunantysis elgiasi būtent taip, kaip į jį projektuojama. Tai žalinga ne tik abiems dalyviams, bet ir jų tarpusavio santykiui.
Kai gauname kitų projekcijas
Pačiam projekcijos gavėjui stiprios projekcijos gali būti ypatingai gniuždančios – projekcijos svoris yra labai sunkus, ypač jeigu tam nėra tinkamo pasiruošimo ar suvokimo apie tai, kas vyksta. Analitinės krypties psichoterapeutai svarsto, kad įvairūs įžymybių skandalai, kai atrodo, kad jos tarsi išprotėja arba staiga pradeda elgtis priešingai nei iš jų tikimasi, yra gaunamų projekcijų padarinys. Dažniausiai projekcija lengvai „klijuojasi“ tuomet, kai mažai žinoma apie kito žmogaus asmeninį gyvenimą, nes tokiu atveju nekyla konflikto su fantazija. Tad kai kuriems žmonėms pakanka vien savo profesijos, vieno atlikto pasirodymo, sukurto meno kūrinio ar tiesiog užsidėti uniformą, kad „sugautų“ ir užfiksuotų tam tikras kitų žmonių fantazijas ir tokiu būdu ant jų nuliejamą projekciją.
Yra tam tikros žmonių grupės, itin linkusios pritraukti projekcijas: mokytojai, gydytojai, dvasininkai, įžymybės ir panašiai. Didžiausia problema slypi tame, kad tokie žmonės, priešingai nei psichoterapeutai, tikriausiai niekada nesimokė apie tokią dinamiką, o tai situaciją daro pavojinga. Būtent psichoterapijos procese projekcijos rolė – ypatinga. Pacientai nuolat projektuoja įvairias savo dalis į santykį su psichoterapeutu. Specialisto darbas yra tas projekcijas išlaikyti ir po truputį, tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, į paciento suvokimą mažomis dozėmis įvesti realybę. Taip pacientas projekcijas „susigrąžina“, o psichoterapeutas projekcijas sveikai priima ir išlaiko tiek, kiek reikia.
„Tai, kas projektuojama į mus, gali stipriai paveikti mūsų asmenybę.“
Pavyzdys apie įžymybių skandalus puikiai parodo, kad tai, kas projektuojama į mus, gali stipriai paveikti mūsų asmenybę. Mes nuolat pasąmoningai susitapatiname su kitų žmonių mums keliamais lūkesčiais (projekcijomis). O tai, kas ant mūsų projektuojama, pasąmoningai veikia mūsų elgesį. Pavyzdžiui, jeigu esate kompanijoje, kurioje visi galvoja kad esate žioplas, galite pradėti daryti daugiau žioplų klaidų, tarsi kažkas būtų jus užbūrę. Pozityvios projekcijos (kai gauname daug dėmesio, pagyrų, kai mus stipriai idealizuoja) taip pat pavojingos, nes prie jų galime priprasti ir užsimanyti pasilikti tame amžinai. Pavyzdžiui, atlikėjas gali projektuoti savo pasitikėjimą savimi į žiūrovus ir reikalauti kuo daugiau aplodismentų. Atsiradus dideliam disbalansui tarp mūsų tikrosios asmenybės ir gaunamų projekcijų gali kilti vidinis impulsas elgtis priešingai – taip pasąmonė siekia kompensuoti disbalansą ir parodyti tikrovę. Pavyzdžiui, jeigu kas nors mus stipriai idealizuoja darbe, mes impulsyviai galime elgtis taip, kad pablogintume savo „reputaciją“ – pavyzdžiui, pradėti vėluoti, neįprastai daug keiktis ir panašiai. Gali būti, kad kartais psichozių priežastis yra susijusi su daug ir staigiai gaunamų projekcijų, kurių individas nėra pasiruošęs atlaikyti. Tokiu atveju psichozė ir jos padariniai taip pat veikia kaip kompensuojamasis mechanizmas.
„Ypač saugotis turėtų psichoterapeutai ir dvasininkai – jų gaunamos projekcijas kartais gali būt itin malonios ar didingos.“
Tam, kad tinkamai atlaikytume kitų projekcijas, reikia stiprios ir gebančios įsižeminti psichikos. Ypač saugotis turėtų psichoterapeutai ir dvasininkai – jų gaunamos projekcijas kartais gali būt itin malonios ar didingos, tačiau tiek psichoterapinio, tiek tikro dvasinio darbo esmė yra padėti projektuojančiam žmogui tą „didybę“ rasti savyje.
Kraštutinumai arba kaip žinoti, kad vyksta projektavimas
Kaip sapnuose viskas yra stipriai perdėta, taip ir psichika perdėtai rodo savybes ir projekcijas, kuriose karaliauja kraštutinumai, stiprūs pervertinimai ir nuvertinimai. Tokiu dramatišku būdu yra lengviau aiškiai parodyti ir pabrėžti, ką mums reikia išmokti ar suprast. Taip ir žymiai lengviau atkreipti mūsų dėmesį. Dėl to projekciją galime įtarti, kai matome kažką kaip tik ypatingai gero ar tik ypatingai blogo.
Kai savyje pastebime stiprią neigiamą reakciją į kažką ir įtariame, kad tai gali būti projekcija, galime pabandyti įvardinti, kas būtent mus erzina ar pykdo. Tuomet surasti tos savybės pozityvų pritaikymą – galimai būtent to mums ir reikėtų išmokti. Pavyzdžiui, jeigu jus erzina ypatingai piktas žmogus ir norite jį pamokyti, reflektuojant į pačią savybę suvokiame, kad tas žmogus turi lengvą prieigą prie agresijos. Galbūt to mums derėtų iš jo pasimokyti. Vien šios refleksijos inicijavimas padėtų atleisti šiek tiek energijos, kuri visa įprastai eitų į projekciją. Vietoj to energiją galima skirti savianalizei.
Kaip nesusitapatinti su gaunamomis projekcijomis?
„Kai projektuojama kažkas pozityvaus ir malonaus, gali kilti įvairūs pakylėjimo jausmai, kai individas jaučiasi tarsi būtų „pripūstas“.“
Viena analitinės psichologijos atstovių Luisa Marchiano teigia, kad jai nesusitapatinti su projekcijomis padeda jūros ir banglentininko analogija, kurioje svarbu prisiminti, kad esi banglentininkas, o ne banga. Kai projektuojama kažkas pozityvaus ir malonaus, gali kilti įvairūs pakylėjimo jausmai, kai individas jaučiasi tarsi būtų „pripūstas“. Tačiau, kaip ir minėjome, su tuo susitapatinti yra pavojinga, todėl gerai kylančius jausmus priimti. O tuo pačiu ir atskirti, kad tai nėra asmenybės dalis. Tęsiant banglentininko analogiją – banga yra nenuspėjama ir visuomet gali nuversti nuo banglentės, tad tapatinimasis su ja yra varginantis ir skaudus. Tuo labiau, kai banga yra laikina – projekcijos visada anksčiau ar vėliau baigiasi.
Lengviausia paslėptas savo savybes ar nepriimtas dalis pažinti paklausus:
- Kuris žmogus labiausiai mane erzina?
- Kas jame labiausiai mane erzina?
Atsakyme rasime tas savo paslėptas savybes, kurias projektuojame į kitus.
Taip pat galima analizuoti ir žmogų, kuriuo esame susižavėję ar net įsimylėję:
- Kokia savybė tame žmoguje man labiausiai patinka?
- Ką labiausiai tame žmoguje myliu?
- Ko pavydžiu jam?
Atsakyme galime rasti tai, ką mums reikia savyje auginti ir lavinti.
„Po skaudaus išsiskyrimo gedime kito žmogaus, galbūt ieškome kito žmogaus, ant kurio kuo greičiau galėtume perkelti projekciją.“
Svarbu prisiminti, kad kai baigiasi romantinis santykis, prarandame būtent tai, ką mums savyje reikia vystyti. Dėl to labai svarbu pasiimti projekciją atgal, ją integruoti. Po skaudaus išsiskyrimo gedime kito žmogaus, galbūt ieškome kito žmogaus, ant kurio kuo greičiau galėtume perkelti projekciją. Gali atrodyti, kad žmogus, su kuriuo nutrūko santykis, pasiėmė mūsų sielos gabalėlį, kurio niekaip negalime susigrąžinti. Taip atrodo dėl to, nes iš dalies taip ir yra – projektavimas į tą žmogų vis dar vyksta, taigi mes tam tikra prasme esame atidavę savo dalį kitam žmogui. Todėl projekcijos susigrąžinimas ir integracija yra ypač svarbu – galima sakyti, kad dvasinis augimas apskritai yra apie savo išbarstytų dalių susigrąžinimą „namo“.
susiję straipsniai
Gyvenimas iliuzijoje – koks projekcijų vaidmuo mūsų gyvenimuose?
Projekcija: I dalis
NEMATOMA MŪSŲ DALIS – PASĄMONĖ: KODĖL JI SVARBESNĖ NEI ĮSIVAIZDUOJAME?
Pasąmonė – I dalis
UŽ MUS GUDRESNĖ PASĄMONĖ, KURIOJE SLEPIASI IR VISA ATEITIES INFORMACIJA
Pasąmonė – II dalis
Field, N. (1991) ‘Projective Identification: Mechanism or Mystery?’, Journal of Analytical Psychology, 36, 93-109. DOI: https://doi.org/10.1111/j.1465-5922.1991.00093.x
Jung, C. G. (1966) ‘Psychotherapy Today’, from ‘The Practice of
Psychotherapy’, vol.16 of ‘Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Jung, C. G. (1966) ‘The Psychology of the Transference’, from ‘The Practice of
Psychotherapy’, vol. 16 of ‘Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Jung, C. G. (1967) ‘The Archetypes of the Collective Unconscious’, from ‘Two Essays on Analytical Psychology’, vol. 7 of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Jung, C. G. (1969) ‘The Shadow’, from ‘Aion: Researches into the Phenomenology of the Self’, vol. 9ii of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Jung, C. G. (1970) ‘The Undiscovered Self: Self Knowledge’, from ‘Civilization in Transition’ , vol. 10 of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Jung, C.G. (1971) ‘Definitions’ from ‘Psychological Types’, vol.6 of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Saban, M. (2011) ‘Fleshing out the psyche. Jung, psychology and the body’, in R.A. Jones, ed. ‘Body, Mind and Healing after Jung’. London and New York: Routledge, pp. 94 –109.
Marchiano L., Lee J.R., Steward D.C. (2020) ‘Projection: When the Dart Lands’ , This Jungian Life [vaizdo įrašas]. Prieiga per internetą: https://youtu.be/JuluKCBwWYg