Autorė: Dominyka Bodrije
Redaktorė: Izabelė Kačinskaitė
„Ką tai reiškia?‘‘ – apie meno kritiką ir meno kūrinių vertinimą
Kūryba, vaizduotė ir pasąmonė: IV dalis
Visuomenėje išpopuliarėjus psichoanalizei paplito požiūris, kurio vedami psichoanalitikai ir meno kritikai ėmė tyrinėti meno kūrinius bei juos sukūrusius menininkus. Taip jie pradėjo patologizuoti meną ir pačių menininkų gyvenimus. Jungas kritiškai žiūrėjo į tokį požiūrį, vis pabrėždamas, kad jokia analizė negali prasiskverbti į kūrybos esmę. Analizuoti galime tik iš tam tikros, visada ribotos, perspektyvos, proceso metu neišvengiamai pamesdami žodžiais nepaaiškinamą prasmę.
Meno kritika ir analizė psichoanalitiniu požiūriu
Kiekviena gelmių psichologijos pakraipa turi savo požiūrį į kūrybą ir savitą prieigą prie meno kūrinių bei jų įprasminimo. Psichoanalitikas ir meno istorikas Ernst Kris siūlo į kūrybos procesą žiūrėti tarsi tai būtų komunikacija. Naudojant tokį požiūrį iškeliami trys aspektai: menininkas (siuntėjas), tai, ką jis bando perduoti (žinutė), ir publika (gavėjas). Tokiu būdu į analizę įtraukiama daugiau detalių nei tiesiog vertinant kūrinį ir menininką atskirai. Negana to, tokia perspektyva padeda nepamiršti, kad kaip ir su bet kokia kita perduodama žinute, procese gali iškilti nesusipratimų, nesusikalbėjimų, šališkumo (iš gavėjo pusės). Svarbu suprasti, kad įvairūs nutikimai, apsunkinantys analizės skaidrumą, dažni kiekviename komunikacijos procese.
„Bet kas, ką psichologas sako apie meną, neturi nieko bendro su giliausia ir tikriausia meno esme“
Anot Jungo, vis populiarėjančios menininkų biografijos ir analizės – beskonybė, prisidengianti moklus. Galbūt šis jo pareiškimas skambėtų tvirčiau, jeigu pats Jungas nebūtų rašęs giluminių analizių apie Nyčę, Gėtę ir jų kūrinius. Žinoma, Jungas yra ne kartą pabrėžęs, kad bet kas, ką psichologas sako apie meną, neturi nieko bendro su giliausia ir tikriausia meno esme. Kitais žodžiais – psichologas apie meną negali pasakyti daugiau negu intelektas gali pasakyti apie jausmus. Tad jo analizės tėra analizės iš psichologinės perspektyvos. Jungas ypač kritikavo psichoanalitines analizes (ypač ankstesniųjų dešimtmečių), kuriose dėmesys dažnai nuo meno kūrinio nukrypsta į psichinių veiksnių labirintus – menininkas tampa klinikiniu atveju. Meno kūrinys „nurengiamas“, iš jo atimamas visas grožis ir iškeliamas primityvaus žmogiškumo, kuriam priklauso pats menininkas, nuogumas.
Sunkumai analizuojant meną
Remiantis menininko menu, galima bandyti nuspėti įvairius niuansus apie jo gyvenimą. Ir priešingai – žvelgiant į jo meną spėlioti apie jo gyvenimą. Tačiau, nors toks analizės ir požiūrio būdas yra gana populiarus, jis niekada mums nieko aiškaus neatskleis – negalėsime padaryti tikslių išvadų dėl per didelio neaiškumo.
Meno kūriniai, ypač poezija, dažniausiai analizuojami padalijant kūrinį į mažesnius elementus. Tačiau, anot Jungo, net jeigu iš poezijoje randamų detalių ir galima lengvai atsekti įvairius poeto asmeninius santykius (pavyzdžiui, su tėvais), tai nereiškia, kad tai atradę staiga pilnai suprantame jo poeziją. Toks analizės metodas yra fundamentaliai supaprastinantis ir praleidžiantis visą esmę.
„Analizės būdas, kokį, gydytojai naudoja tirdami žmogų, netinka meno kūrinio analizei. “
Analizės būdas, kokį, pavyzdžiui, gydytojai naudoja tirdami žmogų, netinka meno kūrinio analizei. Deja, žmonės dažnai meną būtent taip analizuoja. Meno kūrinio supaprastinimas iki asmeninių patirčių, kai atrodo, jog kūrinys yra sumažinamas iki simptomo, yra neautentiškas požiūris į meną – tokia analizė yra limituota, nepilna, joje trūksta kažko kertinio. Šis tyrinėjimo būdas yra netikslus, nes meno kūrinys yra viršasmeninis (tai yra – daugiau nei asmuo). Kadangi meno kūrinys nėra asmenybė, jis ir negali būti vertinamas pagal asmeninius kriterijus. Tikro meno kūrinio unikali reikšmė slypi būtent išėjime už asmenišumo ribų – menas pakyla virš asmeninių kūrėjo problemų ir rūpesčių.
Meno analizė iš analitinės psichologijos perspektyvos
„Meno kūrinys, kaip ir sapnas, visuomet yra dviprasmiškas, o jo prasmė priklauso nuo interpretacijos.“
Meno kūrinys, kaip ir sapnas, visuomet yra dviprasmiškas, o jo prasmė priklauso nuo interpretacijos. Tai lengva iliustruoti toliau naudojant sapno alegoriją. Pavyzdžiui, jeigu žmogus sapnuoja košmarus, tai gali reikšti, kad jis arba kenčia nuo baimės, kurios turi per daug, arba pernelyg jos vengia. Menas, kaip ir sapnas, niekada nesako, kad yra vienaip o ne kitaip – viskas priklauso nuo interpretacijos, požiūrio taško, iš kurio tyrinėjame.
Pagrindinis klausimas, kurio reikėtų bandyti klausti tyrinėjant meno kūrinį, yra šis: „Koks pirmapradis vaizdas slepiasi už šio meno kūrinio vaizdinių?“. Anot Jungo, kūrybos šaltinis kyla ne asmeninės, o iš kolektyvinės pasąmonės. Asmeninė pasąmonė yra nuslopinta psichikos dalis, tačiau ji taip pat gali tapti sąmoninga. Menas gali būti kuriamas ir iš čia, bet tuomet jis yra šiek tiek kitoks – gali atrodyti taip, tarsi meno kūrinys virsta simptomu. Anot Jungo, būtent tokio tipo menas tinka psichoanalitinio metodo analizei.
Panašu, kad kūrybinis procesas aktyvuoja archetipus (visai žmonija bendras ir stipresnes už mus figūras bei procesus, kylančius iš giliausių pasąmonės sluoksnių). Jie kalba pirmapradžiais vaizdiniais. Pačių archetipų neįmanoma pamatyti ar jų tyrinėti, tačiau galima pamatyti jų išraiškas, pavyzdžiui, meno darbuose – pirmapradžiai vaizdiniai, charakterizuoti stipria emocija neša neišmatuojamą reikšmę ir prasmę. Menininkas, duodamas archetipiniams vaizdiniams formą, išverčia jų nešamą prasmę į šiandienos kalbą, taip padėdamas žiūrovui rasti kelią į giliuosius psichikos ir pačio gyvenimo sluoksnius.
Ar meno kūriniai turi reikšmę?
„Mūsų intelektas visur ieško prasmės – taip pat ir mene.“
Meno kritika ir analizė yra pastatyta ant prielaidos, kad menas apskritai iš savęs turi kažkokią reikšmę. Mūsų intelektas visur ieško prasmės – taip pat ir mene. Bet kas, jeigu menas, kaip ir gamta, tiesiog yra? Priimant tokią perspektyvą, prasmė neturi nieko bendro su menu. Tačiau žiūrint iš psichologijos perspektyvos, situacija – kiek kitokia.
Anot Jungo, menas turi didelę kolektyvinę prasmę – jis edukuoja šiuolaikinę visuomenės „dvasią‘‘ suteikdamas tai, ko jai labiausiai šiuo metu gali trūkti. Kitais žodžiais, menas, kaip ir individualioje žmogaus psichikoje, taip ir visuomenės sąmonėje, kompensuoja dabarties vienpusiškumą. Kaip individo sąmoningą požiūrį pasąmonė kompensuoja įvairiomis reakcijomis tam, kad išlaikytų balansą, taip ir menas reprezentuoja šį savireguliacijos procesą tautų ir epochų gyvenime. Kiekviena epocha, kaip ir žmogus, turi savo ribotumus bei tam tikrą požiūrį, kuris yra vienaip ar kitaip yra vienpusiškas, ir todėl reikalaujantis kompensuojamojo pataisymo.
„Kiekviena epocha, kaip ir žmogus, turi savo ribotumus bei tam tikrą požiūrį“
Tai kaip analizuoti ir vertinti meną?
Tad į klausimą „Kaip yra teisinga analizuoti meną?‘‘ tiesiog nėra – panašu, kad jo reikšmė yra didesnė nei bet koks analizės metodas, naudojamas jam suprasti. Jungas, nors ir skyrė daug laiko išsamioms meno analizėms, yra tvirtai įsitikinęs, kad nei psichologija nei kažkoks kitas mokslas negali įsiskverbti į gamtos širdį ir atskleisti visas kūrybos proceso paslapčių.
susiję straipsniai
Menininkas ir du meno tipai pagal Jungą
Kūryba, vaizduotė ir pasąmonė: III dalis
2023-12-27
Ką daryti, jeigu nebegaliu kurti? Kūrybinis procesas iš jungistinės perspektyvos
Kūryba, vaizduotė ir pasąmonė: II dalis
2023-06-21
Kiekviename iš mūsų slypintis menininkas: kaip jį išlaisvinti?
Kūryba, vaizduotė ir pasąmonė: I dalis
2023-03-08
Jung, C.G. (1966) ‘On the Relation of Analytical Psychology to Poetry‘, from ‘Spirit in Man, Art, and Literature’, vol.15 of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Jung, C.G. (1966) ‘Psychology and Literature‘, from ‘Spirit in Man, Art, and Literature’, vol.15 of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Jung, C.G. (1966) ‘“Ulysses’’: A Monologue’, from ‘Spirit in Man, Art, and Literature’, vol.15 of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Richards, P., Richards, S. and Dowling, J., (2020) ‘How to Access Symbols to Ignite Your Creativity’ [vaizdo įrašas] Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=z8tPnQUczP0
Smith, E. (2012) ‘The Psychology of Artists and the Arts’. Jefferson, North Carolina: McFarland.
Steward, D., Marchiano, L., Lee, J. (2020) ‘Creativity’ [vaizdo įrašas]. Prieiga per internetą: https://youtu.be/Wp8uhdFF5GE
Wilson, L. (1995) ‘Psychoanalyzing Art’, Review of ‘Art and Psychoanalysis; Looking at Art from the inside out: The Psychoiconographic Approach to Modern Art’, by L. S. Adams & M. M. Gedo]. Art Journal, 54(2), 105–107.https://doi.org/10.2307/777471
Vykdomo tyrimo metu mums buvo aktualu suprasti, kaip jauni žmonės (12–18 metų amžiaus) anonimines virtualias erdves naudoja savo psichikos potyrių supratimui, dokumentavimui, refleksijai ir „iškrovimui“. Pastebėjome, kad daugelis jaunų žmonių ieško paramos virtualiai, nes jiems nepavyko to padaryti su artimaisiais žmonėmis, psichikos specialistais, draugais „realybėje“. Jauni žmonės dažnai rašo, kad šeimos nariai ar romantiniai partneriai nesupranta nerimo ir depresijos būsenų, jas supaprastina ir reikalauja, kad šios greičiau praeitų. Kiti vartotojai baiminosi atskleisti savo sunkumus šeimos nariams, kurie taip pat patiria psichikos sunkumus ar stresą. Tarp visų jaunų vartotojų, kurie reiškiasi psichikos sveikatos forumuose portale „Reddit“, pastebėjome tarsi universalų simptomą: jie dega noru būti matomi ir girdimi. Tai yra taip, kaip šie jauni žmonės nesijaučia už virtualios erdvės ribų.
„Jauni žmonės dažnai rašo, kad šeimos nariai ar romantiniai partneriai nesupranta nerimo ir depresijos būsenų, jas supaprastina ir reikalauja, kad šios greičiau praeitų.“