Autorė: Dominyka Bodrije
Redaktorė: Izabelė Kačinskaitė
Gyvenimas iliuzijoje – koks projekcijų vaidmuo mūsų gyvenimuose?
Projekcija: I dalis
Mus erzina nuolat vėluojantis bendradarbis, o galbūt svajojame stipriai papurtyti kaimyną už pečių. O gal negalime pakęsti agresijos? Gelmių psichologija sako – kaip projektorius perkelia filmą į ekraną, taip mes projektuojame savo vidinio pasaulio turinį į kitus žmones, tarsi perkelinėtume savo filmą. Taip apsigavę gyvename su universaliu įsitikinimu, kad esame tai, ką žinome apie save, ir tokiu būdu laikome save nepavojingais. Deja, pasąmonė yra linkusi į apgavystes.
Kas yra projekcija?
„Projektavimo metu asmeninis pasąmonės turinys yra suvokiamas kaip esantis kituose žmonėse. Klasikinis projekcijos pavyzdys – „meilė iš pirmo žvilgsnio“
Projekcija – tai subjektyvaus turinio perkėlimas į kitus objektus (kitus žmones ar situacijas). Kitaip tariant, projektavimo metu asmeninis pasąmonės turinys yra suvokiamas kaip esantis kituose žmonėse, už asmeninės psichikos ribų. Pasąmonė, kaip taisyklė, visuomet pirmiausia save sąmonei parodo projekcijos forma, tad projekciją galima laikyti pirmuoju susitikimu su pasąmone. Projekcija, apskritai, yra vienas iš dažniausiai pasitaikančių psichikos fenomenų – tai visiškai normalus reiškinys, mes visi tai darome. Šio proceso metu į kitus projektuojame įvairų savo vidinio pasaulio turinį: šališkumus, norus, charakterio savybes, kompleksus, lūkesčius, poreikius, motyvus ir panašiai. Klasikinis projekcijos pavyzdys – „meilė iš pirmo žvilgsnio“, kai pasąmoningi mūsų asmenybės aspektai yra projektuojami į nepažįstamą žmogų, procese gaminantys stiprią trauką. Projekcijos dažniausiai matomos tarpusavio santykiuose, tačiau jų gali būti ir kitur. Pavyzdžiui, anot kai kurių psichologų, dvasiniai patyrimai, susiję su gamta gali kilti iš projekcijų į natūralius gamtos elementus arba gamtą apskritai.
Keletas projekcijos savybių:
- Tai visiškai instinktyvus, pasąmoningas ir automatinis procesas, dažnai – simbolinis;
- Projekcijų prigimtis – emocinė;
- Projekciją galima matyti kaip pasąmoningą komunikacijos būdą;
- Projekcija yra disimiliacijos (pasidalijimas, skaidymasis) procesas, kurio metu subjektyvus turinys tampa atskirtas nuo subjekto ir yra įkūnytas objekte;
- Projekcija – introjekcijos priešingybė;
- Projekcija vaidina pirminį vaidmenį paranojoje;
Kadangi projektuoja pasąmonė, o ne ego („sąmoningasis aš“), galima sakyti žmonės nekuria projekcijų, o susitinka su jomis.
„Žmonės nekuria projekcijų, o susitinka su jomis.“
Emocijos, žiūrint į jų ryšį su „sąmoninguoju aš“, elgiasi autonomiškai. Dėl to jos gali atrodyti kaip ypatingai savininkiškos, užvaldančios ir stiprios, ypač jei kyla iš projekcijos. Pati projekcija gali jaustis kaip apsėdimas – atrodo, kad projekcija mus valdo, o ne mes ją. Ilgai ir nuobodžiai kritikuodami kitus dėl kokių nors charakterio savybių galime įsitikinę teigti, kad tokių savybių mes tikrai neturime, tačiau būtent taip ir pasislepia projekcija.
Projektavimas turi dvi pagrindines funkcijas:
- supažindinti mus su mūsų pačių mums nežinomomis dalimis;
- apginti mus nuo tų savo dalių atskleidimo, kurių dar nesame pasiruošę sutikti. Tai – gynybinė funkcija. Projektuodamas žmogus atsikrato skausmingo ir nesuderinamo turinio.
„Vietoj to, kad turėtume tikrą santykį su aplinkiniu pasauliu ir mus supančiais žmonėmis, turime iliuziją.“
Pagrindinis projektavimo minusas yra tas, kad tai izoliuoja mus nuo aplinkos. Vietoj to, kad turėtume tikrą santykį su aplinkiniu pasauliu ir mus supančiais žmonėmis, turime iliuziją.
Gyvenimas iliuzijoje
Pasąmonė mus nuolat „apgaudinėja“ – emociškai stiprių projekcijų pagalba ji viską, ką patiriame, paverčia į mūsų pačių atvaizdą (veikia tarsi veidrodis). Ego arba „sąmoningasis aš“, negalėdamas atskirti projekcijų nuo tikrųjų situacijų, atsiduria užburtame projekcijų, reakcijų ir apgavysčių rate. Kai esame akli pasąmonei, tampame savo projekcijų, per kurias nesugebame įžiūrėti tikrosios realybės, aukomis. Negana to, projekcijos turi grubų kompulsyvumą, kuris ir išlaiko individą nuolatiniame pasąmonės tamsos kalėjime. Būtent dėl to svarbu pradėti pastebėti ir analizuoti savo projekcijas – kuo daugiau projekcijų yra tarp individo ir aplinkos, tuo sunkiau yra įžvelgti realybę per jų iliuzijas.
Konfliktai
„Konfliktai su kitais žmonėmis iš esmės tėra pasąmoningų konfliktų su savimi eksternalizacija.“
Projekciją galima įtarti tuomet, kai žmogus arba situacija yra stipriai nuvertinami arba pervertinami (idealizuojama). Projekcijos, pasireiškiančios tokiais kraštutinumais, provokuoja įvairius nesusipratimus, konfliktus, fanatizmus, beprotybes ir nesutarimus. Mums sunku suvokti, kad konfliktai su kitais žmonėmis iš esmės tėra pasąmoningų konfliktų su savimi eksternalizacija.
Pasąmonės galios ignoravimas ir savo prigimties neigimas pastato žmogų į nepavydėtiną padėtį – projektuodamas savo tamsiąsias puses į aplinkinius žmogus tampa puikia auka, nes projekcija su savimi neša didelę baimę, kurią mes nesąmoningai ir slaptai jaučiame savo pačių blogiui, projektuojamam išorėje.
Kolektyvinės pasąmonės lygmuo
Projekcijos yra galingos, nes jos yra daugiau nei apie kažkokį asmeninį dalyką tarp „Jono“ ir „Petro“. Anot analitinės psichologijos, vykstant stipriai projekcijai, dalyvauja archetipas, kuris su savimi neša kolektyvinės pasąmonės turinį ir energiją. Kolektyvinės pasąmonės energija tokia stipri, kad idealizuojamas žmogus gali pasirodyti tarsi dievas – taip beveik prarandamas ryšys su realybe ir žmogiškumu. Joks tikras žmogus negali patenkinti archetipo, kuris per projekciją pasireiškia tomis stipriomis sudievinimo (arba sušėtoninimo) emocijomis. Tad svarbu nepamiršti, kad per projekcijas pasireiškiantys archetipai turi būti labai atsargiai analizuojami, nes su savimi neša daug psichinės energijos.
Pačios projekcijos prisikabina ten, kur randa tam tinkamą vietą. Tai lengviau paaiškinti naudojant Jungo aprašytą pavyzdį: pavyzdžiui, jeigu žmogus projektuoja šėtoną į savo kaimyną, projekcija prisikabina dėl to, kad kaimynas turi savyje kažką tokio, kas sudaro patogias sąlygas projekcijos prikibimui. Tačiau tai nereiškia, kad tas kaimynas yra neapsakomai negatyvus, galbūt priešingai – jis ypatingai geranoriškas vyras, tačiau yra antipatiškas projekcijos kūrėjui. Tokiu atveju „šėtono“ motyvas iškyla santykyje tarp jų, o tai reiškia, kad projekcijos kūrėjas turėtų pažvelgti į save ir atpažinti, kad jis turi savyje kažką „šėtoniško“, ir kad projektuodamas turėjo galimybę su tuo susitikti. Apskritai jis gali būti lygiai tiek pat puikus žmogus kaip ir jo kaimynas. Ši situacija iš esmės reiškia, kad tie žmonės dėl tam tikrų priežasčių yra nesuderinami – kažkodėl pasąmonė juos laiko atokiai vieną nuo kito.
Kitame straipsnyje nagrinėsime projekcijų integracijos procesą, taip pat apie tai, kas vyksta kai projektuojame į kitus, ir kai projektuoja į mus – ką iš to galime išmokti ir kaip apsisaugoti nuo kitų „primetamų“ mums projekcijų.
susiję straipsniai
NEMATOMA MŪSŲ DALIS – PASĄMONĖ: KODĖL JI SVARBESNĖ NEI ĮSIVAIZDUOJAME?
Pasąmonė – I dalis
UŽ MUS GUDRESNĖ PASĄMONĖ, KURIOJE SLEPIASI IR VISA ATEITIES INFORMACIJA
Pasąmonė – II dalis
Ką turi bendro pasąmonė ir sąmokslo teorijos?
Sąmokslo teorijos – III dalis
Field, N. (1991) ‘Projective Identification: Mechanism or Mystery?’, Journal of Analytical Psychology, 36, 93-109. DOI: https://doi.org/10.1111/j.1465-5922.1991.00093.x
Jung, C. G. (1966) ‘Psychotherapy Today’, from ‘The Practice of
Psychotherapy’, vol.16 of ‘Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Jung, C. G. (1966) ‘The Psychology of the Transference’, from ‘The Practice of
Psychotherapy’, vol. 16 of ‘Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Jung, C. G. (1967) ‘The Archetypes of the Collective Unconscious’, from ‘Two Essays on Analytical Psychology’, vol. 7 of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Jung, C. G. (1969) ‘The Shadow’, from ‘Aion: Researches into the Phenomenology of the Self’, vol. 9ii of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Jung, C. G. (1970) ‘The Undiscovered Self: Self Knowledge’, from ‘Civilization in Transition’ , vol. 10 of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Jung, C.G. (1971) ‘Definitions’ from ‘Psychological Types’, vol.6 of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Saban, M. (2011) ‘Fleshing out the psyche. Jung, psychology and the body’, in R.A. Jones, ed. ‘Body, Mind and Healing after Jung’. London and New York: Routledge, pp. 94 –109.
Schroeder, H.W. (1992) ‘The Spiritual Aspect of Nature: A Perspective from Depth Psychology’, Northeastern Recreation Research Symposium (p. 25-30), April 7-9, 1991, Saratoga Springs, NY.
Marchiano L., Lee J.R., Steward D.C. (2020) ‘Projection: When the Dart Lands’ , This Jungian Life [vaizdo įrašas]. Prieiga per internetą: https://youtu.be/JuluKCBwWYg