Ar esate pasiruošę akis į akį susitikti su savo pasąmone? Štai ką turite padaryti.
Autorė: Dominyka Bodrije
Redaktorė: Izabelė Kačinskaitė
Ar esate pasiruošę akis į akį susitikti su savo pasąmone? Štai ką turite padaryti.
Sapnų analizė: VIII dalis
Norinčius stebėti savo pasąmonę iš arčiau, kviečiame susipažinti su aktyviomis technikomis. Apie kai kurias galbūt jau esate girdėję – sąmoningas sapnavimas, aktyvios vaizduotės technika ir taip toliau. Tačiau neapsigaukite – čia pristatysime netradicinius šių technikų variantus. Negana to, papasakosime, kodėl populiarioji, taip mėgiama klasikinių jungistų aktyvios vaizduotės technika galimai nėra tokia veiksminga.
Aktyvios technikos, jeigu atliekamos tinkamai, gali atnešti neįtikėtinai daug naudos ir suvokimų, tačiau tai pasiekti gali būti nelengva – yra nemažai sunkumų ir pavojų, kuriems reikia pasiruošti. Prieš pritaikant technikas svarbu naudotis sveiku protu ir įvertinti savo psichologines galimybes.
Taip pat norime paminėti, kad praeitame straipsnyje paminėtos sapnų analizės technikos gali būti naudojamos aktyvių technikų rezultatams interpretuoti.
Aktyvios vaizduotės technika
Populiarioji Jungo aktyvios vaizduotės technikos esmė – savo vaizduotėje sugrįžti į sapną ir jį tęsti, bendrauti su sapno veikėjais ir dalyvauti sapne, išlaikant savo budrumą. Aktyvios vaizduotės technika geriau sekasi su meditacijomis ir vizualizacijomis susipažinusiems žmonėms arba tiems, kurie yra natūraliai linkstantys į vaizdinius ar fantazijas. Lengviausia šią techniką daryti pameditavus – tuomet protas būna tylesnis, o žmogui lengviau įeiti į procesą. Svarbu nespausti savęs, jeigu nepavyksta; kai kurie specialistai teigia, kad net tokia, iš pirmo žvilgsnio nekalta technika, visgi yra konfrontacija su pasąmone. Atliekant aktyviosios vaizduotės praktiką gali kilti baimė ar kiti nemalonūs pojūčiai – nieko tokio, jeigu taip atsitinka ir neužtenka vidinių resursų išbūti su tuo, kas kyla, visuomet galima nutraukti procesą ir atsitraukti. Lengvesnis ir mažiau invazinis šios technikos būdas – nupiešti sapną ir papildyti piešinį tuo, kas kyla.
Pagrindinis aktyvios vaizduotės minusas yra didžiulė tikimybė, kad tai, kas patiriama tėra mūsų ego projekcija. Šis spąstas gali mus labai stipriai apgauti, nes pats procesas vyksta iš ego perspektyvos – reiškia, kad ego yra aktyvus, „neišjungtas“, taigi gali projektuoti išorinį pasaulį į vidinį pasaulį. Negana to, jeigu ego yra stipriai įsitraukęs į kokią nors teoriją (psichoanalitinę, jungistinę ar panašiai), žmogus pradeda projektuoti teoriją į pasąmonę („štai, čia šešėlis“ arba „štai, Edipo kompleksas“) ir susitinka ne su pasąmone, o su teorijos introjekcija.
Šio spąsto išvengti padeda du dalykai. Visų pirma, mes (ego) generuojame fantazijas, kai pasąmonės informacija ateina į mus ir tuomet mes ją interpretuojame. Atvirkštiniu atveju, kai mes einame į pasąmonę, procesas būna kitoks. Tam svarbu ir tai, kad ego nedalyvautų procese, būtų „išjungtas“, o vietoj jo dalyvautų likęs tuščias „indas“, su aiškiomis ribomis (kurį po to pripildys informacija iš pasąmonės) – tik tokiu atveju galima priimti informaciją iš pasąmonės laisvesniu nuo projekcijų būdu. Būtent apie tai yra dvi technikos, apie kurias dabar ir pasakosime.
Netradicinio sąmoningo sapnavimo technika
Tradiciniame sąmoningame sapnavime sapnuotojas galvoja, kad gali kontroliuoti sapną, jo aplinką ir panašiai. Tačiau iš tikrųjų neįmanoma įrodyti, kad tai – tiesa – sapnavimas yra organinė būsena, tai nėra įprasta sąmonės būsena. Tai reiškia, kad ir sapno ego (mes sapne) nėra įprastos sąmonės ego. Tas įsitikinimas, kad galima kontroliuoti sapną, yra tai, su kuo sapno ego bando įprasminti patirtį. Anot psichoterapeuto Steve Richards, jeigu esate sąmoningas sapne ir per savo sapno ego (kuris, dar kartą paminime, tėra arčiausias variantas mūsų sąmoningam ego, palyginus su kitais sapno veikėjais) pradeda kaitalioti dalykus taip, kaip nori, sapnas galiausiai išgaruos ir išmes jus iš ten, nes tokie veiksmai neveikia kartu su psichikos savireguliacijos funkcija. Kitais žodžiais, tie, kurie praktikuoja sąmoningą sapnavimą ir sapne keičia patirtis, nedaro nieko kito, kaip tik įmeta į sapną savo išorinio pasaulio projekciją ir vadina tai sąmoningu sapnavimu.
Tradiciniame sąmoningame sapnavime sapnuotojas galvoja, kad gali kontroliuoti sapną, jo aplinką ir panašiai. Tačiau iš tikrųjų neįmanoma įrodyti, kad tai – tiesa – sapnavimas yra organinė būsena, tai nėra įprasta sąmonės būsena. Tai reiškia, kad ir sapno ego (mes sapne) nėra įprastos sąmonės ego. Tas įsitikinimas, kad galima kontroliuoti sapną, yra tai, su kuo sapno ego bando įprasminti patirtį. Anot psichoterapeuto Steve Richards, jeigu esate sąmoningas sapne ir per savo sapno ego (kuris, dar kartą paminime, tėra arčiausias variantas mūsų sąmoningam ego, palyginus su kitais sapno veikėjais) pradeda kaitalioti dalykus taip, kaip nori, sapnas galiausiai išgaruos ir išmes jus iš ten, nes tokie veiksmai neveikia kartu su psichikos savireguliacijos funkcija. Kitais žodžiais, tie, kurie praktikuoja sąmoningą sapnavimą ir sapne keičia patirtis, nedaro nieko kito, kaip tik įmeta į sapną savo išorinio pasaulio projekciją ir vadina tai sąmoningu sapnavimu.
Netradicinio sąmoningo sapnavimo technika skiriasi nuo tradicinės tuo, kad šiame variante reikia paleisti įsitikinimą ar galvojimą, kad galime ką nors sapne keisti. Tikslas – nuolankiai būti sapne, stebėti ir daryti kažką tik tuomet, kai pasąmonė leidžia tai daryti. Tik tokiu atveju galima iš tikrųjų pamatyti, ką pasąmonė nori parodyti. Atsiskyrimas nuo ego (priešingai negu aktyvios vaizduotės technikoje) leidžia budriai, su pagarba patirti tai, ką pasąmonė mums nori pateikti. Po to, kai pabundama, ta informacija, kurią pateikė pasąmonė, nusinešama į ego – „kelionei“ į pabudimą reikalinga stipri emocija (afektas), tačiau pabudus svarbu patirtį perkelti į kogniciją (bent jau pabudus mintyse žodžiais pergalvoti, kas įvyko), o ne laikytis užkibus už emocijos – juk ji buvo reikalinga tik informacijos pernešimui.
Vienintelis dalykas, ką tradicinis ir netradicinis variantas turi bendro, tai treniravimasis, kaip išmokti tapti sąmoningu sapne. Tam padėti gali realybės tikrinimo įpročio išsiugdymas, pavyzdžiui, galima kuo dažniau pradėti skaičiuoti savo pirštus (bent keliolika kartų per dieną), arba pažiūrėti į laikrodį, nusukti akis ir vėl pažiūrėti (yra ir kitokių tikrinimo būdų, ne tik šie du).
Jeigu ant rankų turime 10 pirštų arba jei laikas nepasikeitė, kai pažiūrėjome į laikrodį antrą kartą, – nesapnuojame. Svarbu mintyse sau įsivardinti – nesapnuoju. Kai tai taps įpročiu, šis įprotis persikels į sapnus – atsidursite situacijose, kai skaičiuosite pirštus, o ten jų gerokai per daug, arba laikas bus neadekvačiai daug pasikeitęs per antrą žvilgtelėjimą į laikrodį. Tame momente, kai suvokiama, kad sapnuojama, sąmoningumas įnešamas į sapną ir tuomet galima nuolankiai priimti informaciją iš pasąmonės.
Technika prieš užmiegant
Biopsichosocialinio modelio atstovai Steve ir Pauline Richards drąsuoliams, norintiems giliau pažinti savo pasąmonę siūlo išmėginti šią techniką. Tam reikėtų būti susipažinus su savo sapnais ir turėti mintyje bent porą senų sapnų, kuriuos esate užsirašę ir gerai prisimenate. Ši technika gali būti sunkesnė žmonėms, neturintiems patirties su vizualizacijomis, meditacija ar patiriantiems sunkumus, bandant išlaikyti dėmesį. Būtinai perskaitykite instrukcijas iki galo ir vadovaukitės sveiku protu, bandydami nuspręsti, ar ši technika jums tinkama.
Instrukcija: prieš užmiegant reikia pabandyti išlaikyti sąmoningumą kuo ilgiau. Patekus į perėjimo tašką (kai atrodo, kad tuoj užmigsite), pabandyti prisiminti seną sapną ir jį įvesti į šią erdvę. Į sapno ego įdėti likusį savo sąmoningą budrumą ir įdėti sapno naratyvą. Užmiegant sąmoningumas mažinamas palaipsniui, tad gaunama galimybė stebėti šį procesą, kuriame yra daug įvairių sąmonės lygmenų. Juose mąstymo procesai po truputį praranda racionališkumą, tampa chaotiški, bet tuo pačiu dar tebėra kažkiek sistematizuoti. Pavyzdžiui, būna etapas, kai kyla mintys, kurios vis dar sukonstruotos sakinio forma, bet kontekstas būna visiškai beprasmis. Šių procesų stebėjimas mus gali supažindinti su mąstymo procesais.
Tuo momentu, kai jau jaučiame, kad tuoj užmigsime ir įšoksime į sapno prisiminimą, išprovokuojama pasąmonė. Jeigu šis procesas pavyksta, susikuria tarsi sapnų kraštovaizdis arba žemėlapis – pasisukę pasižiūrėti aplink, galbūt ten, kur originaliame sapno varianto nebuvome pasisukę, galime pamatyti, kad kur nors laukia kitas sapnas. Galima net nespėti pastebėti, kaip atsiduriame tam tikrame sapne, kuris neturi nieko bendro su prisiminimo sapnu arba tuo kraštovaizdžiu, bet sąmoningumas lieka išlaikytas.
Svarbu įsidėmėti, kad šios technikos atlikimas gali iššaukti daug baimės – yra didelis šansas įkristi į miego paralyžių, košmarą ar patirti panašius nemalonius pojūčius. Užsiimantiems sąmoningu sapnavimu, giliomis meditacijomis arba ypač intuityviems žmonėms tai gali būti lengviau valdoma ir mažiau baisu. Taip pat šios technikos praktikuotojams reikia pakankamai stabilaus ego (sąmoningojo „aš“), nes kitaip pabudus kitą rytą galima pastebėti, kad prie sąmoningumo prikibo kažkokių nematytų pasąmoningų dalykų, kurių anksčiau nebuvo (mintys, emocijos, pojūčiai).
Anot šią techniką reguliariai praktikuojančio S. Richards, šis procesas dažniausiai būna baisus nepriklausomai nuo to, kiek save tam ruošite.
Paskutiniai pastebėjimai
Tokie procesai yra maži natūralių procesų pakeitimai, tad tai yra sveikiau nei pasąmonės pažinimas su psichotropinėmis medžiagomis. Su substancija į psichiką įvedamas naujas elementas, kuris paveikia daug organizmo aspektų ir yra procesas praktiškai neprognozuojamas. Natūralios technikos variantas yra labiau kontroliuojamas. Nepaisant to, šių proceso metu, nors ir nedaug, judinama tai, kas natūraliai nejudėtų, tad svarbu viską daryti atsargiai, su pagarba, vengti konfrontacijos, skubėjimo.
susiję straipsniai
Sapnų analizės pavojai arba ko nedaryti, kad pasąmonė nekrėstų šunybių
Sapnų analizė: V dalis
Sapnai: kodėl verta į juos atkreipti dėmesį ir kokia yra jų funkcija?
Sapnų analizė: I dalis
Psichologinių praktikų pavojai: kodėl kartais mažiau yra daugiau
Praktikų prasmė asmeniniame tobulėjime – III dalis
Jung, C.G. (1967) ‘Foreword to Swiss Edition’, from ‘Symbols of transformation’, vol.5 of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Jung, C. G. (1970). “General Aspects of Dream Psychology”, from ‘Structure & Dynamics of the Psyche’, vol. 8 of ‘The Collected Works of C.G.Jung’. London: Routledge & Kegan Paul; Princeton, New Jersey: Princeton University Press.
Marchiano L., Lee J.R., Steward D.C. (2018) ‘Dreams’ , This Jungian Life [vaizdo įrašas]. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=FGl-l0juAf0
Von Franz, M.L., Woodman, M., Boa, F., Feheley, M. (1985) ‘The way of the Dream’ [vaizdo įrašas]. Prieiga per internetą: https://youtu.be/yXQTDTcup04
Von Franz, M.L. (1998) ‘On Dreams and Death: a Jungian Interpretation’, Chicago, Ill. : Open Court.
Richards, P., Richards, S. and Dowling, J., (2020) ‘The Method Steve uses to Work with his Dreams’ [vaizdo įrašas] Prieiga per internetą:
https://www.youtube.com/watch?v=eiRmVxMQT3s
Richards, P., Richards, S. and Dowling, J., (2021) ‘Jungian Dream Interpretation’ [vaizdo įrašas] Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=5moXsVHhq2s
Richards, P., Richards, S. and Dowling, J., (2022) ‘Breaking through Mother and Father Complexes’ [vaizdo įrašas] Prieiga per internetą:
https://www.youtube.com/watch?v=eiRmVxMQT3s