Autorė: Dominyka Bodrije
Redaktorė: Izabelė Kačinskaitė
Kas per „daiktas“ ta giluminė psichoterapija ir kaip ji veikia?
Gelmių psichologija praktikoje
Jeigu paprašytume apibūdinti giluminę psichoterapiją, ką atsakytumėte? Padėsime jums – čia ir gynybos mechanizmų, ir pasipriešinimo, ir pasikartojančių modelių, šablonų tyrinėjimas. Tiesa, nesunku nuspėti, kad giluminėje psichoterapijoje slypi kur kas daugiau nei tik šie keli aspektai. Anksčiau esame kalbėję apie pokalbio terapijos efektyvumą, kaip ir gelmių psichologiją. O šiandien kviečiame į jas abi pasigilinti dar šiek tiek daugiau ir kartu apžvelgti pačius svarbiausius giluminės psichoterapijos bruožus.
Pagrindiniai giluminės psichoterapijos aspektai
J. Šedleris, garsus JAV psichologas, viename iš savo garsiausių ir visame pasaulyje plačiai įvertintų straipsnių „The Efficacy of Psychodynamic Psychotherapy“ („Psichodinaminės Psichoterapijos Veiksmingumas“) išskiria septynis pagrindinius psichodinaminės psichoterapijos bruožus, nulemiančius psichoterapijos veiksmingumą. Nors Šedleris kalba apie psichodinaminę psichoterapiją, šie bruožai daugiau ar mažiau būdingi praktiškai visoms giluminės psichologijos pakraipoms.
Pirmas bruožas: Koncentravimasis į emocines reakcijas
„Emocinės reakcijos – vienas iš pagrindinių atspirties taškų psichoterapijoje.“
Emocinės reakcijos – vienas iš pagrindinių atspirties taškų psichoterapijoje. Atskiriamos dvi įžvalgų rūšys: emocinės ir intelektualinės. Emocinės įžvalgos rezonuoja su gilesniais psichikos sluoksniais ir daro įtaką ilgalaikiams pokyčiams. Vien intelektuali įžvalga to suteikti negali, todėl gali pasitaikyti situacijų, kuriose galime paaiškinti savo sunkumų priežastis, tačiau tai nepadeda mums jų išspręsti. Tuo tarpu giluminėje psichoterapijoje siekiama įgyti būtent emocinių įžvalgų. Tai daroma nagrinėjant įvairius jausmus, kurių pacientai ir patys negali apibūdinti.
Antras bruožas: Gynybos mechanizmų ir pasipriešinimo tyrinėjimas
Kadangi esame linkę imtis įvairių priemonių, kad išvengtume nerimą keliančių situacijų, terapijoje svarbu adresuoti įvairius gynybos mechanizmus. Keli pavyzdžiai: temos keitimas, kai priartėjama prie kažko emociškai svarbaus; fokusavimasis į šalutinius situacijos aspektus, o ne tai, kas yra psichologiškai svarbu; koncentravimasis į tai, ką padarė kiti, ignoruojant savo veiksmus ir panašiai. Giluminėje terapijoje specialistai aktyviai tyrinėja visus šiuos vengimo būdus, nes dažniausiai jie slepia psichologiškai svarią informaciją.
Trečias bruožas: Pasikartojantys modeliai, temos ir šablonai
Giluminėje terapijoje dirbama su pasikartojančių modelių (angl. patterns) atpažinimu: jausmuose, mintyse, santykiuose, savęs suvokime ir net gyvenimo patirtyse. Pacientams, kurie modelių savo gyvenime nemato ir neatpažįsta, padedama juos atpažinti. Kiti pacientai modelius atpažįsta, tačiau jaučiasi bejėgiai iš jų išsilaisvinti, tad specialistai padeda jiems tai padaryti.
Ketvirtas bruožas: Praeities patirčių analizė
Pasikartojančių modelių atpažinimui reikalingas žvilgsnis į praeitį ir ankstesnes patirtis. Ankstyvosios patirtys yra ypač svarbios, o jų nagrinėjimas neretai būna pirmas žingsnis savęs pažinimo kelyje. Anot Jungo, psichoterapinis gydymas, kuriame neskiriamas dėmesys praeičiai, įžvalgoms apie ją, niekada nebus pakankamai kruopštus. Žvilgsnis į praeitį tarsi sukuria tiltą, kuriuo galima vesti sąsajas su dabartimi. Taip galima atrasti dabartyje „gyvenančius“ ir pasikartojančius praeities modelius.
„Ankstyvosios patirtys yra ypač svarbios, o jų nagrinėjimas neretai būna pirmas žingsnis savęs pažinimo kelyje.“
Penktas bruožas: Tarpasmeniniai santykiai
Taip pat daug dėmesio skiriama kliento tarpasmeniniams santykiams ir socialiniam gyvenimui analizuoti. Taip galima atpažinti įvairius prieraišumo modelius, įgūdžių trūkumus ir suprasti, ar žmogus sugeba pasirūpinti savo emociniais poreikiais. Jei žmogus nesugeba to padaryti – išsiaiškinti kodėl.
Šeštas bruožas: Psichoterapinis santykis
„Santykis tarp paciento ir psichoterapeuto – viena svarbiausių psichoterapijos dalių.“
Santykis tarp paciento ir psichoterapeuto – viena svarbiausių psichoterapijos dalių, nes šis santykis dažnai būna emociškai stiprus ir prasmingas. Neretai pasikartojantys modeliai ar temos, būdingi paciento tarpasmeniniuose santykiuose, iškyla šiame santykyje. Tai suteikia galimybę analizuoti iškylančias temas naujame kontekste.
Septintas bruožas: Fantazijų, sapnų ir kitų vaizduotės reiškinių tyrinėjimas
Giluminėje terapijoje svarbu dalintis bet kokiomis mintimis – kas tuo momentu iškyla. Išmokti tai padaryti nėra lengva, tačiau pacientams išmokus „nefiltruoti“ to, kuo dalinasi, pradeda kilti įvairios baimės, fantazijos ar net troškimai, kurių pacientas prieš tai nėra net bandęs sudėti į žodžius. Ši medžiaga yra labai vertinga, nes ji daug pasako apie tai, kaip žmogus mato save, gyvenimą ir kitus žmones. Kai kuriose gelmių psichoterapijos pakraipose daug dėmesio skiriama sapnų analizei ar netgi įvairių meno formų analizei – pavyzdžiui, paciento parašytiems eilėraščiams.
Šios septynios Šedlerio išgrynintos ypatybės yra tik pagrindai – gelmių psichoterapijoje vyksta daug daugiau, nei čia aprašyta. Taip pat skaitant, turbūt nesunku suvokti, kad visos šios funkcijos vyksta ne po vieną atskirai, o yra tiesiogiai priklausomos vienos nuo kitų. Galų gale svarbu paminėti, kad kai kurios ypatybės tam tikrose giluminės psichoterapijos pakraipose gali būti ryškesnės nei kitose. Pavyzdžiui, psichoterapinis santykis stipriau akcentuojamas M. Klein psichoanalitinėje teorijoje, o klasikinėje Jungistinėje psichoterapijoje daugiau dėmesio gali būti skiriama sapnų analizei.
Kas vyksta psichikos lygmenyje?
„Sąmonė yra pasąmonės priešingybė – sąmonė mums gerai pažįstama, o pasąmonė – svetima.“
Anot Jungo, psichika, kaip ir bet kokia kita energijos sistema, yra priklausoma nuo dviejų priešybių įtampos. Sąmonė yra pasąmonės priešingybė – sąmonė mums gerai pažįstama, o pasąmonė – svetima. Jungistinėje psichologijoje viena iš bazinių teorijos dalių yra tai, kad psichika yra savireguliuojanti sistema. Kadangi ji – savireguliuojanti, sąmonės veiksmai kompensuoja pasąmonės vienpusiškumą, o pasąmonės veiksmai kompensuoja sąmonės vienpusiškumą. Energija generuojama dviejų priešybių įtampoje, tad asmenybės augimas priklauso nuo požiūrio, priešingo sąmonės požiūriui, atradimo. Sąmonė, dažnai to nežinodama, nuolat ieško savo pasąmoningos priešingybės.
Vykstant pokalbio terapijai, psichikos lygmenyje ilgainiui įvairus pasąmonės turinys yra po truputį paverčiamas į sąmonę, t. y., įsisamoninimas. Taip ji prisideda prie psichinės energijos išlaisvinimo, asmenybės tobulėjimo link.
„Vykstant pokalbio terapijai, psichikos lygmenyje ilgainiui įvairus pasąmonės turinys yra po truputį įsisamoninimas.“
Tai vyksta nuolatos, tačiau pastebima tik susidūrus su vidiniais ar išoriniais sunkumais, kai pasąmonė, siekdama atsverti kokį nors sąmonės vienpusiškumą, pradeda kompensuoti sąmonei „nepatinkančiais“ būdais. Ši kompensacija gali pasireikšti sapnuose ar fantazijose, pykčio priepuoliais, psichosomatiniais simptomais ar kitokiais emocijų antplūdžiais ir panašiai.
Šiuos ir įvairius kitus simptomus galima interpretuoti kaip ženklus iš pasąmonės, kad kažkas mūsų psichikoje arba gyvenime yra per daug vienpusiška. Sukūrus ryšį tarp ego (mūsų sąmonės centro) ir savasties (mūsų visos psichikos centro, esančio pasąmonėje), dvi priešingybės (sąmonė ir pasąmonė) gali koja kojon judėti link asmenybės augimo ir tobulėjimo.
susiję straipsniai
Pirmas žingsnis – nuspręsti kreiptis pagalbos
O kas toliau?
Psichoterapija – tik sergantiems: bet ar tikrai?
Psichoterapijos galia
Kas per „daiktas“ ta gelmių psichologija?
Psichologijos ABC
Huskinson, (2004) ‘Opposites in the Jungian Model of the Psyche’ (Chapter 5 of ‘Nietzche and Jung, the whole self in the union of opposites’), Routledge.
Shedler, J. (2010) ‘The efficacy of psychodynamic psychotherapy’. American Psychologist, 65(2), pp.98-109. Prieiga per internetą: https://jonathanshedler.com/PDFs/Shedler%20(2010)%20Efficacy%20of%20Psychodynamic%20Psychotherapy.pdf
Von Franz, M.L. (1998) ‘On Death and Dreams: a Jungian Interpretation’ Chicago Ill.: Open Court.
Von Franz, M.L. (1995) ‘Shadow and Evil in Fairy Tales’, Boston: Shambhala Publications.